KINO FONDAS

Filmo herojus – Klaipėdos rajono Gargždų MSV ekskavatorininkas Antanas Baltmiškis. Laisvalaikiu dainuojantis, būgną mušantis, lūpinę armonikėle (viskas iškart)grojantis žemaitis groja vestuvėse ir kitokiose šventėse. Šablevičiui jis atrodo atėjęs iš liaudiško karnavalo stichijos, kuri nepaiso tradicinio žmogaus gyvenimo padalijimo į aukštą ir žemą sferą. Režisierius ir rodo, kaip tos sferos taikiai sugyvena viename žmoguje, bet kartu ir pabando pasišaipyti iš oficialios ideologijos, niveliuojančius visus žmogaus pasireiškimus, jo prisirišimą prie tradicijų. Baltmiškiui grojant Užgavėnių šventėje kaukėti žmonės staiga nusiima kaukes: netikėtai iš už pabaisų, raganų, pamėklių kaukių išnyra jauni, linksmi veidai. Juokas ir tautos dvasia nugali sąlygiškumus. Tai – vienas filmo lygmuo. Kitas – intymesnis – yra pasakojimas apie paprastą žmogų, kuris jaučią trauką muzikai, menui. Kartu su Baltmiškiu ir jo motociklu keliaudamas po vestuves režisierius mums rodo ir neoficiozinę Lietuvą, nesunaikintą kaimą, senas tradicijas ir įspūdingus veidus. Šablevičiaus filmuose kaimas, žemė, vienišas lauke stovintis medis dažnai filmuojami žiemą, kai viskas įgyja pasakos ir stebuklo laukimo atspalvį, o keliu šoliuojantis raitelis atnešti netikėtą žinią. Senoji mitiška kaimo pasaulėjauta tarsi atgyja žiūrovų akyse.