KINO FONDAS

Filmas prasideda nuo citatos (Romaino Rolland‘o entuziastingas atsiliepimas apie M.K.Čiurlionį) ir įžanginio profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžio. Pristatytojas akcentuoja, esą tai – ne biografinis filmas, o „filmas apie menininko likimą ir apie meną“.
Ekrane regime muzikos lydimus paveikslus. Nutapytą bangą keičia reali, panašiai nufilmuota, o mažytę paveikslo figūrėlę – moterį pakeltomis rankomis – šokanti Mūza. Menininkas bendrauja su Draugu, užkadriniais tekstais mąsto apie gamtos kaitą, o kadre jis ilsisi gimtinės, rudens laužų fone. Prisimena Peterburgą su jo akmeniniais sfinksais bei atlantais, teatro sceną, kurioje vėl pasirodo Mūza. Matyt, prisiminimai nukelia herojų į vaikystę, kai jis prisiliečia pianino klavišų. Įnoringai Mūzai besirodant vis kitais pavidalais (net – kavinės lankytoja), Menininkas rymo prie molberto, bando ištrūkti iš niūraus miestiškojo namo kiemo-šulinio, gaudo veidrodžiu saulės zuikutį ant stogo. Kino teatre jis stebi autentišką XX amžiaus pradžios kino kroniką, įamžinusią romantiškus skrydžio mechanizmus, bet – ir naują ginkluotę, žmogaus šuolį nuo Eifelio bokšto. Ir Mūzos judesiuose atsiranda pakirstų sparnų tema, tekstuose – samprotavimai apie rudens, užkaltų langų liūdesį, paveiksluose – galo neturinčių laidotuvių procesijų vaizdai. Gelbsti mergaičių choras, iš kurio trumpam išnyra besijuokianti, drauge su Menininku džiugiai muzikuojanti Mergina. Vis dėlto ankstyvos mirties nuojauta tebepersekioja, ir net Mūza dvejinasi į baltą ir tamsią esybę, lyg simbolizuodama amžiną nuotaikų, šviesiųjų ir tamsiųjų jėgų kovą, lydinčią kiekvieną kūrėją. Menininkas mirė (krito), bet jo kūrybos diegta viltis tebegyva, iš jo dailės motyvų dekoracijos pasirodanti Mūza turbūt reiškia nemarumą.

Mūzą – Maja Pliseckaja, Menininką – Grigorijus Gladijus, Merginą – Ingeborga Dapkūnaitė, Draugą – Pranas Piaulokas.