INFONDAS

Baudžiavos gadynė Lietuvos kaime. Žiemą į gimtuosius kraštus po 20-ties metų grįžęs rekrūtas Butkus neberanda jokių artimųjų. Grafas skiria jam budelio – egzekutoriaus pareigas. Nusikaltę kumečiai plakami viešai. Tuo pat metu Butkus pozuoja šventąjį Petrą grafo svečio dailininko tapomam paveikslui. Nebetverdami žiaurumo, sodiečiai ryžtasi naiviam maištui. Juokdarys Kazelis ir jo brolis Stasys naktimis jau kelintą sykį ištraukia iš koplyčios į sniegą neseniai pasimirusio senojo grafo karstą – girdi, žemė jo nepriimanti. Nesunkiai išsiaiškinęs vieną kaltininkų, dabartinis ponas skiria Kazeliui žiaurią bausmę. Silpnas vaikinas ir miršta nuo smūgių, dar spėjęs išduoti brolį. Bet Stasio kaltę Butkus prisiima sau ir gulasi kryžiumi į specialų kankinimų lovį, aidint jo nemėgusių valstiečių raudoms...
„Praslinko kelios dešimtys metų“ (titras). Balta grafų koplyčia apšerpėjo, šventojo-Butkaus paveikslas sueižėjo ir, nors liaudyje vis stipresnės protesto nuotaikos, jam dar tebesimeldžiama. Dabar dvare tvarkosi kažkoks senyvas pulkininkas Mitrikas, daugiau laiko išbūnantis Vokietijoje pas sužadėtinę, o jo prasilošęs sūnus Mečislovas viliasi dvaro sąskaita sutvarkyti savo reikalus. Atvykusiam Mitrikui ekonomas, jo kadaise iš baudžiauninkų padarytas laisvu, aiškina apie visiško nederliaus metus. Ponas nepalenkiamas: duoklė turi būti atiduota. Temperamentingas ekonomo sūnus Lauras raitas vejasi Mitriko bričkelę, o pasibaidę arkliai apverčia važį ir užmuša poną. Kadangi gyvas tėvas naudingesnis sūnui, o nelaimingą įvykį matė vos keli valstiečiai, Mečislovas suveja juos į vandenį ir jau taikosi atsikratyti liudininkų. Bet ramusis ekonomas – nors iš esmės tai nieko neišspręs – sau pačiam nelauktai pribaigia ponaitį. Už filmo ribų tramdyti nenuolankiųjų greičiausiai atvyks caro kariūnai.