KINO FONDAS

Filmas pasakoja istoriją apie pokštą, įvykusį devintojo dešimtmečio viduryje, kai Lietuvoje dar nebuvo jokių atgimimo ženklų, o naujametinio Kauno jaunųjų architektų karnavalo metu juokais susikūrė roko grupė ,,Antis“. Cirką primenantis įspūdingas grimas ir rekvizitai, stilizuoti pasirodymai, kandūs ir aštrūs tekstai kūrė agresyvią sovietinio gyvenimo karikatūrą. Greitai ir net patiems grupės nariams netikėtai „Antis“ tapo ryškiausia Dainuojančios Revoliucijos vėliavneše ir masiniu reiškiniu, įtraukusiu tūkstančius pasekėjų. Tai istorija apie mažą šalį, ypatingą jos laikotarpį ir žmones, kurie, nepaisant pavojaus, iškovojo savo Nepriklausomybę su šypsena veide ir daina lūpose.

2012 m. Lietuvos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ nominuotas geriausio ilgametražio dokumentinio filmo kategorijoje. Filmo režisierė Giedrė Žickytė (g. 1980 m.) yra ir geriausio TV filmo „Baras", įvertinto „Sidarbinės gervės 2009" apdovanojimu, autorė.

Filme panaudoti unikalūs kadrai iš asmeninių archyvų, taip pat galima išvysti muzikinių intarpų iš Roko maršų, skandalingo ir nepamirštamo roko grupės „Anties“ pasirodymo Sovietų Sąjungos centrinės televizijos tiesioginiame eteryje, kitų grupės koncertų, išgirsti šių įvykių liudininkų komentarus. Filmas tikina, kad Lietuvos žmones „dainuojančiai revoliucijai" išjudino dainuojanti „Antis". Tai liudija įtrauktos filmuotos kronikos. Ne be kandžios ironijos filme pasakojama ir apie spalvingą grupės „Antis" įkvėpėjo ir lyderio Algirdo Kaušpėdo asmenybę.

„Anties“ veikėjų karta – režisierės tėvų, irgi architektų, karta, todėl jai ši aplinka gerai pažįstama. Daugiau nei pusė šios istorijos sudėliota iš ne vienerius metus ieškotos ir kauptos archyvinės medžiagos, Roko maršų videometraštininkės žurnalistės Laimos Pangonytės, Lietuvos patrioto Albino Kentro ir kitų stebėtojų filmuotos medžiagos.