INFONDAS

Organizavo, kuravo, prodiusavo kelias dešimtis pasaulio ir Lietuvos kiną populiarinančių renginių, tokių kaip lietuvių kino dienos „Keltas“ Klaipėdoje (1998), muzikos ir kino projektas „Georges Méliès: kino ištakų džiazas“ (2005), muzikos ir kino projektas „Fantomasas giljotinos šešėlyje“ (2005, kartu su „Camerata Klaipėda“ ir „Klasikos projektais“, K. Kučinsku), lietuvių trumpametražių filmų dienos Olborge, Danijoje (2005), lietuviškų filmų pristatymas Torūnės kino festivalyje, TOFFI, Lenkijoje (2006), muzikos ir kino projektas „Kazanova 1927“ (2007), lietuviško kino retrospektyva Bresto kino festivalyje Prancūzijoje (2007, 2010), „Euromed“ kino naktis Vilniaus mokytojų namų kieme (2008), lietuvių trumpametražių filmų programa Atėnų videomeno festivalyje „Platforma“ (2009), dokumentinio kino festivalis „Amerikos fragmentai – JAV dokumentika šiandien“ (2009), interakcijos „Negalia – ne kliūtis“ kino programa (2009, 2010, 2012), kino istorijos projektas „52 savaitės. Kino maratonas“ (2009), kino seansų ciklas atvirame ore „Trumpas įvadas į Amerikos kino avangardo klasiką“ (2009), lietuvių kino dienos Niujorko modernaus meno muziejuje (MoMa, 2009, koprodiuseris, kuratoriaus L. Cardisho asistentas), nebyliojo kino ir muzikos ciklas atvirame ore „Holivudui  – 100. Nebyliam kinui  – gyvas garsas“ (2010), jaunojo lietuvių kino programa festivalyje „Non-Stop Media“ Charkove, Ukraina (2010), lietuvių kino festivalis Kijeve, taip pat Sankt Peterburge ir Petrozavodske, Rusija (2010), lietuvių kino klasikos pristatymas „RichMix“ kultūros centre Londone, lietuvių kino festivaliai, dienos, savaitės Tbilisyje, Katmandu, Indija, Novgorode, Rusija, Grace, Austrija, Splite, Kroatija, Airijos kino institute, tarptautiniame kino festivalyje „Zubroffka“ Balstogėje, Lenkija (2011), Jono Meko retrospektyva kino centre „Rodina“ Sankt Peterburge (2012, kartu su K. Kučinsku), Adolfo Meko ir jo studentų retrospektyva ir Johno C. Pruitto paskaitų ciklas Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje (2012, kartu su K. Šapoka ir K. Kučinsku), 14-ojo Paryžiaus eksperimentinio kino festivalio atidarymo programa (2012), lietuvių socialinio dokumentinio kino programa dokumentinio kino festivalyje „Flaertiana“ Permėje, Rusija, lietuvių kino festivalio programa Airijos kino institute, lietuviško kino retrospektyvos Latvijos miestuose Rezeknėje, Ventspilyje, Daugpilyje, Jelgavoje, tarptautinis kino ir gyvos muikos festivalis atvirame ore „Sounds of Silence“ Tbilisyje (2013), Baltijos vienybės diena Rucavoje, Latvija (2014) ir kt.

Prodiusavo dokumentinius filmus „Žiemos paralelės“ (2007, rež. G. Makarevičius, „Panoptikumas“, filmas festivalyje „Fair Play“ Lugane, Šveicarija, apdovanotas pagrindiniu prizu), „Nesprogusios bombos poveikis“ (vykdomasis prodiuseris, 2008, rež. D. Narkevičius), trumpametražį filmą „Vilkas“ (prodiuseris kartu su K. Kučinsku, vaidmens atlikėjas, 2008, rež. J. Ziz, „Panoptikumas“), filmą-spektaklį „Katinas Temzėje“ (2008, rež. G. Makarevičius).

Sukūrė dokumentinius filmus: „Pasivaikščiojimas zonoje“ (1990, LRT, filmas apdovanotas tarptautinio Miuncheno festivalio prizu), „Kirtimų idilės“ (1991, „Kinema“, filmas apdovanotas prizu tarptautiniame antropologinių filmų festivalyje Pernu, Estija), „Aukštyn upe“ (1992, „Kinema“, filmas apdovanotas specialiu žiuri prizu tarptautiniame dokumentinio ir antropologinių filmų festivalyje Pernu), „Vienas klausimas“ (1995, „Film Focus“), „Tinklai“ (1995, „Kinema“, filmas apdovanotas prizais tarptautiniuose festivaliuose Strasbūre, Jekaterinburge), „Praėjusio filmo atminimui“ (režisierius kartu su R. Leipumi, 1998, „Kinema“), „In Vogue. Filmas“ (1999, „Panoptikumas“), „Komplikuotas reikalas“ (kartu su K. Kučinsku, 2004, „Panoptikumas“), „Vaiko perspektyva pagal Susanne Osten“ (2001, Atviros Lietuvos fondas), „Bitės meno erdvės“ (ir operatorius, 2006, „Panoptikumas“), „Laisvės teritorija“ (ir prodiuseris, operatorius, 2015), „Suokalbio antologija“ (2015, „Kinema“, filmas apdovanotas Lietuvių kino akademijos prizu „Sidabrinė gervė“ geriausiam metų dokumentiniam filmui).

Arturas Jevdokimovas priklauso vadinamajai lūžio kartai. Kino studijas pradėjęs Lietuvoje, jis buvo tarp tų jaunų režisierių, kurie tobulinosi Tbilisyje ir Niujorke pas Joną Meką. „Dokumentika – tai nuotykis, tyrinėjimas, kartais detektyvas. Mane domino pats dokumentinio kino kūrimo procesas, visi netikėtumai, turintys savo žavesio“, – sakė režisierius. Jau pirmieji filmai atskleidė jauno menininko sugebėjimą susibičiuliauti su filmo herojais, liudijo jo – kantraus stebėtojo – talentą, leidžiantį kurti antropologinio užmojo dokumentiką, kuri Lietuvos kine reta. „Kirtimų idilės“ (1991) įamžino neskubrią romų kasdienybę – tai lyg atskiras pasaulis su savu ritmu. Filmo „Aukštyn upe“ (1992) herojai – tušetai, kurie Gruzijos kalnuose verčiasi avininkyste. „Lietuvių kinas visad buvo pakankamai lėtas, o ir man, kaip režisieriui, įtaką darė tokie lietuvių kūrėjai kaip Robertas Verba ar Henrikas Šablevičius. Svarbu ir tai, jog tuo metu pasaulis keitėsi taip greitai, kad jaučiau poreikį sustoti. Asmeninis ir visuomeninis gyvenimas tuo metu buvo kaip beprotiška karuselė. Galbūt iš čia radosi vidinis poreikis sustoti ir į kažką įdėmiau pasižiūrėti.“ (iš interviu www.15min.lt)

A. Jevdokimovo humoro jausmu paženklintas filmas „Vienas klausimas“ (1995) – tai koliažas iš lietuviškų filmų ištraukų. Tais metais kino šimtmečio proga įvairiose šalyse buvo montuojami koliažai iš senų garsių filmų. A. Jevdokimovo kūrinyje visų ištraukų herojams tenka atsakyti į Vytauto Žalakevičiaus „Vienos dienos kronikoje“ iškeltą klausimą „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai šalia tavęs žudė žmogų?“ A. Jevdokimovas yra sakęs, kad „Vienos dienos kronika“ buvo vienas tų filmų, kurie „estetine prasme man padarė labai didelę įtaką (...), o šis atviras klausimas leido labai lengvai pereiti per įvairius žanrus, temas“. Dar vienas A. Jevdokimovo sąmojo kupinas filmas „In Vogue“ (1999) skverbiasi į mados užkulisius. Po to – keliolika metų trukusi kūrybos pauzė, kurią režisierius užpildė vadybine bei prodiuserine veikla, nes „turėjau pripažinti faktą, kad čia kino niekas nerodo – nei Jonavoj, nei Panevėžy, nei jokiam kitam mažesniam mieste, priešingai nei yra dabar, nebuvo galimybės parodyti bent kelių filmo seansų. Ir tai sukėlė dvejonių. Jei nėra žiūrovo, ar reikia daryti filmus?“

Ir vis dėlto vienas filmas buvo pradėtas dar 1995 m., tačiau nufilmuotai medžiagai teko laukti du dešimtmečius. Tai „Suokalbio antologija“, Rašytojų sąjungos garsiosios kavinės kronikos. Artūras Jevdokimovas su operatoriumi Rimvydu Leipumi tada gyveno toje legendoje („ne vieną dieną ir ne vieną mėnesį“) ir filmavo sena sovietine kino kamera „Konvas“ ant 35 mm kino juostos. Reikėjo atstumo, kad iš dviejų valandų filmuotos juostos A. Jevdokimovas, bičiulių vadinamas Jevduša, ryžtųsi sumontuoti 20 minučių filmą, kuris yra nepaprastai jautrus atsisveikinimas su anuo laiku, jo žmonėmis, jų bendravimo būdu. Kino kritikė Rasa Paukštytė rašė, kad Jevdokimovas „jei kurį nors iš mitų ir patvirtina savo filmu, tai tą, kad „talento nepragersi“ (net „Suokalbyje“). Visa kita – sveikatą, karjerą, pinigus, draugus, laiką – laisvai. Jevduša, sakytum, dar gerai išsisuko – pametė tik filmo garsą, ir dabar „Suokalbyje“ garso režisierius Vladimiras Golovnickis tikra to žodžio prasme buria juostos garsą iš pašalinių garsų tirščių. Dalyvavimo efektas stulbinantis, bet ypač įdomu, kad ne tik vaizdo, ne tik šukuosenų, laikysenų, stiliaus, bet ir garso dėka aiškiai gali apčiuopti, kaip baugiai arti sovietmečio, jo vaizdų ir garsų buvo tie 1995–1996-ieji... Eduardo Balsio melodija iš 6-ojo dešimtmečio netikėtai pritinka „Suokalbyje“ įvaizdintam laiko portretui. Laidotuvių procesija pradeda ir pabaigia „Suokalbį“, ir kiekvienas turi ką įkrauti į šį filmo rėmą. Man „Suokalbis“ yra lyg asmeninis režisieriaus pasakojimas apie laiko laidotuves – su palydomis, tekstais, šermenimis.“ 

Išrinktas geriausiu metų dokumentiniu filmu ir apdovanotas „Sidabrine gerve“, šis kūrinys sugrąžino jo autorių į dokumentiką.

R. Oginskaitė

R. Oginskaitė, „Suokalbis“: prisiminimai, į kuriuos grimzti skaudžiai malonu, www.lrytas. lt, 2015-09-28; R. Paukštytė, Po premjeros. In memoriam pilnam autobusui, www.lfc.lt, 2015- 10-06; G. Kukta, Atgarsiai. Lydint praėjusį laiką, www.lfc.lt, 2015-10-15; J. Petronytė, „Suokalbio antologija“  – skola audringai jaunystei, www. ve.lt, 2016-02-09; M. Gimbutaitė, Režisierius Artūras Jevdokimovas: „Pasaulis keitėsi taip greitai, kad jaučiau poreikį sustoti“, www.15min. lt, 2017-01-05.