INFONDAS

Kino režisūroje I. Jonynas debiutavo 1993 m. dokumentiniu televizijos filmu „Viena diena, praleista su Arūnu Storpirščiu“ (BTV). Jis yra visų savo filmų scenarijaus autorius.

Sukūrė trumpametražius vaidybinius filmus: „Sekmadienis toks, koks yra“ (2003, „Cinevera“, 2004 m. filmas dalyvavo tarptautiniame dokumentinių ir trumpametražių filmų festivalyje Bilbao, Ispanija, festivaliuose Truvilyje, Prancūzija, „Lubuskie Lato Filmowe“ Lenkijoje, Irkutske, Rusija, Nepriklausomo kino festivalyje Osnabriuke, Vokietija, 2004–2005 m. rodytas „Europos filmų dienų“ metu Prahos ir Brno kino teatruose), „Šokantis kirminas“ (2006, „Artbox“, 2007  m. filmas apdovanotas publikos prizu Venecijos  trumpametražių filmų festivalyje „Circuito off “, filmo operatorius R. Greičius pelnė geriausio operatoriaus apdovanojimą Lukanijos kino festivalyje Italijoje, 2007 m. rodytas trumpametražių filmų festivalyje Berlyne), 2008 m. – festivaliuose „Les Lutins du Court-metrage“ Paryžiuje, „East End Film Festival“ Londone, Europos trumpametražių filmų festivalyje Breste, Prancūzija, trumpametražių filmų festivalyje Berlyne). 2013 m. I. Jonynas režisavo ilgametražį vaidybinį filmą „Lošėjas“ (scenarijaus autorius kartu su K. Saboliumi, „Uljanos Kim studija“), jo pasaulinė premjera įvyko 61-ajame tarptautiniame San Sebastiano kino festivalyje. Filmas buvo apdovanotas specialiu žiuri prizu 29-ajame Varšuvos kino festivalyje, konkursinės programos, geriausio filmo, specialiu žiuri prizais 9-ajame Europos autorinio kino festivalyje Paryžiuje, geriausio scenarijaus ir geriausio aktoriaus Vytautui Kaniušoniui „Sidabrinio delfino“ apdovanojimai įteikti 30-ajame „Setubal“ festivalyje Portugalijoje, 2014 m. Lietuvos kino akademijos apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ pripažintas geriausiu metų filmu, pelnė geriausio režisieriaus prizą, aktorius Vytautas Kaniušonis – geriausio vyro vaidmens, Ramūnas Rastauskas  – geriausio dailininko, o Paulius Kilbauskas ir Domas Strupinskas – geriausio garso takelio prizą, Latvijos nacionaliniame kino festivalyje „Lielais Kristaps“ už geriausią operatoriaus darbą apdovanotas Janis Eglitis, filmas pripažintas geriausiu bendros gamybos tarp šalių darbu; rodytas tarptautiniuose festivaliuose Liuksemburge, Goa, Indija, Manheime ir Heidelberge, Vokietija, Taline, Marakeše, Marokas, Pune, Indija, Trieste, Italija, Santa Barbaroje, JAV, Dubline, Gvadalacharoje, Meksika, Prahos „Fabiofest“, Vilniaus „Kino pavasaryje“, Pekine, „Kertant Europą“ Lince, Londone, Odesoje, Ukraina, Palike, Serbija), 27-ajame Europos Sąjungos kino festivalyje Vašingtone, JAV kino apdovanojimų seansuose Los Andžele.

„Lošėjo“ pagrindiniai personažai – Klaipėdos greitosios pagalbos ligoninės darbuotojai – nuolat atsiduria ribinėse situacijose, jų darbas kupinas rizikos, streso ir moralinių dviprasmybių, o darbo aplinka skurdi ir korumpuota. Tai „nematomi“ priemiesčių žmonės, kurių marginalinę padėtį visuomenėje išryškina įvairiomis tarmėmis ir akcentais paženklinta jų kalba. Su protagonistu Vincentu Bartkumi (akt. Vytautas Kaniušonis) susipažįstame pilkuose ligoninės koridoriuose, kuriuose jis naviguoja tarsi kompiuterinio žaidimo erdvėje – greitai ir užtikrintai juda siaurais ir tamsiais koridoriais į savo darbo kabinetą. Jau pirmuose filmo epizoduose personažas atsiskleidžia kaip dvilypė asmenybė – profesionalus, pasiaukojantis gydytojas, gebantis greitai ir adekvačiai reaguoti į situacijas, ir prasiskolinęs lošėjas, linkęs į destruktyvius ir amoralius poelgius. Tačiau tapatintis su tokiu personažu lietuviams nesudėtinga  – aplinka ir valdžia visuomet kalta dėl moralinių „mažo“ žmogaus paklydimų. Vincentas ir kiti jo kolegos nuolat balansuoja ties skurdo ir teisėtų, etinių pasirinkimų riba. Kasdieniai dramatiški susidūrimai su pacientais, psichologiškai ir fiziškai sunkus darbas, už kurį jie negauna deramo atlyginimo, skurdi aplinka ir pan. reikalauja gana dažnų emocinių iškrovų, kurias filme puikiai perteikia konvulsiškų ir destruktyvių puotų bei kitų pramogų, kaip senų automobilių daužymo, scenos ar nevaldomo pykčio scenos. Šie personažai nėra empatiški, nes iš kitų to taip pat nesulaukia. Tai valdomi instinktų žmonės, kurių ryškiausias – išgyventi. Tad, medikų, o vėliau ir kitų profesijų atstovų, įsitraukimas į Vincento sugalvotą makabrišką žaidimą, skatinantį statyti ant žmonių gyvybių, įskaitant „savus“ ir kūdikius, tampa pakankamai įtikinamas filmo emocinės argumentacijos. Neįprasto žaidimo – kaip filmo naratyvą formuojančio elemento pasirinkimas – yra neabejotinai vienas įdomiausių, originaliausių šio filmo scenaristų – Igno Jonyno ir Kristupo Saboliaus – sumanymų.

Kitas įdomus ir sėkmingai „Lošėjuje“ panaudotas elementas, – psichologinių miesto erdvės charakteristikų, kitaip tariant „psichogeografijos“ (pr. psychogéographie, Guy Debord’o sąvoka), pasitelkimas personažų charakterių plėtojimui ir emocinio filmo klimato formavimui. Miestas, ypač uostamiestis, – įvairovės, dramatiškų susidūrimų vieta, traukianti visokio „plauko“ veikėjus (užsieniečius, nusikaltėlius, provincijos gyventojus ir pan.), nes tai – laikina ar pastovi darbo, nuotykių, pramogų, malonumų ar naujų galimybių vieta. Filmo režisierius ne viename interviu teigė, jog Klaipėdos kaip pagrindinės veikslo vietos pasirinkimas yra labai tikslingas, sustiprina ribinėse situacijose atsidūrusių personažų būsenas. Tad neatsitiktinai vandens ir žemės riboženklis – dažnas, filme pasikartojantis vizualinis elementas. Filme reprezentuojamų urbanistinių erdvių struktūra ir tekstūra bei garsovaizdis neabejotinai daro stiprų emocinį ir estetinį poveikį žiūrovui (laivų statyklos grėsmingi statiniai ir triukšmai, daugiabučių namų masyvai, apšiurusios greitosios pagalbos ligoninės tarnybinės patalpos ir pan.), kuria filmo emocinį klimatą. Vincentas ir kiti „Lošėjo“ greitosios pagalbos darbuotojai naviguoja mieste greitosios pagalbos automobiliu ir atveria daug uostamiesčio veidų, tačiau erdvės taip pat atveria naujus personažų charakterius emocijas.

R. Šukaitytė. Filmas, pranašaujantis lošėjams mitį, www.lfc.lt

V. Jauniškis, Paveldimas nerimas, Kinas, 2003, žiema, p. 10–11; A. Auškalnytė, Ryžtingas žvilgs - nis į posovietinį kosmosą, www.satenai.lt, 2014- 10-28; L. Donskis, Iš ko lošiame, www.iq.lt, 2015- 01–19.