INFONDAS

Dokumentinių kino ir televizijos darbų filmografija: „Tiltas“ (1980), „Lopšinė motinai“ (1983, tarptautinio Kijevo kino festivalio „Molodist – 85“ prizas, prizas jaunųjų kinematografininkų forume Tbilisyje, 1985), „Dvi pirštinės kairei rankai“ (1984), „Vilniaus sakmės“ (1985), „Braižo pavyzdys“ (1986), „Ant Žalalendo kranto“ (1987), „Direktyva „R“. Nevykdyti!“ (1987), „...aš negaliu sugrįžti“ (1988), „Vėliava iš plytų“ (1988, filmas apdovanotas kino kritikų ir publikos prizais 1-ajame tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje Leningrade, Pagrindinis prizas, Ekumeninės žiuri prizas bei Šiaurės Reino Vestfalijos krašto prizas 33-iajame tarptautiniame kino festivalyje Oberhauzene (1989, Vokietija), rodytas Prancūzijos, Lenkijos, Čekoslovakijos, Rusijos ir kt. tarptautiniuose kino festivaliuose, Lietuvos kino dienose Duisburge, Vokietija, Olandijoje, įtrauktas į JAV filmotekų asociacijos programą, Štutgarto, Vokietija, „Haus des Dokumentarfilms“ kolekciją; „Lietuviški kino dienoraščiai“ (1991) rodytas Ruano, Prancūzija ir Oberhauzeno tarptautiniuose kino festivaliuose, mokomųjų filmų tarptautiniame kino festivalyje Teherane; Lietuvos kino dienose Olandijoje; „Greimas“ (1991) – premjera Prancūzijos sinematekoje Paryžiuje, demonstruotas Jekaterinburgo (Rusija) tarptautiniame kino festivalyje „Rossija“, Lietuvos kino dienose Olandijoje, Kazachijoje, Ukrainoje ir kt.), „Lauk iš SSRS!“ („Raus aus UdSSR!“, 1989, „HCL – Videoproduktion“, ZDF, Vokietija), „Tabu laisvės laikais“ („Das Tabu im der Freiheit“, 1990, „Kopa“, Lietuva, „HCL-Videoproduction“, ZDF, Vokietija), „Tomas Manas“ (1993), „Ar toli Europa?“ („Weit ists nach Europa?“, 1994, „HCL-Videoproduktion“, ARTE, Vokietija), „Sudie, Jeruzale!“ (1994, „Kopa“, Lietuva, „HCL-Videoproduktion“, Vokietija, 1995  m. filmas Tarptautiniame nevaidybinių filmų festivalyje „Rossija“ apdovanotas geriausio videofilmo prizu, dalyvavo Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje, 1994–1995 m. rodytas festivaliuose ir renginiuose Rygoje, Paryžiuje, Jeruzalėje, Vašingtone ir kt.) „Kelias į Treblinką“ („The way to Treblinka“, 1997, BBC, D. Britanija, dokumentinio videoserialo „Nazis 1918-45“ 4-oji serija), „Žmonės“ („The People“, 1998, BBC „Atminties dienos“ (bendraaut. Ph. Bregstein, „Kopos“ koprodukcija su Prancūzija ir Olandija, 1999), „Savanorės“ (1999), „Namai girioje“ (1999), „Pasipriešinimas“ („Resistance“, 2000, „Great Projekt Film“, JAV), „Kelio pabaiga“ (2001, Europos Tarybos užsakymas), „Jungiu Europą – Lietuva!“ („Connect Europa  – Litauen!“, 2002, „A eins Plus filmproduktion Gmbh“, Austrija, ORF, „3sat“), „Šaknys“ („Roots“, 2002, „Les Films d’Ici“, rež. Richard Copans, Prancūzija), „Dijutos“ poringės“ (2002), „Lietuvos sinagogoms atminti“ (2002, Padujos, Italija, užsakymu), „Holokaustas Kėdainių krašte“ (2002), „Žydai – Lietuvos savanoriai“ (2003), „Atvirlaiškis iš Druskininkų“ (2004), „Iš to miško“ („Out of the Forest“, 2004, rež. L. Pinhasov, Y. Kaftori, „Cicero films“, Izraelis, 2004  m. filmas dalyvavo tarptautiniame Berlyno kino festivalyje), „Gyvoji Lietuvos žydų istorija“ (2004), „Ratas“ (2004), „Meilūs žudikų veidai“ (2005), „Neparašytas Judelio dienoraštis“ (2005), „Veidu į veidą. Prezidento linija“ (2005), „Pasaulio pristatymas“ („World report“, 2005, KBS, Pietų Korėja), „Rivkos plokštelės“ („Les disques de Rivka“, 2005, „Les Films D’Ici“, rež. Richard Copans, Prancūzija), „Vakar... ir rytoj?“ („Hier... et Demain?“, 2005, „Cahiers Yiddish“, Prancūzija), „Dar po septynerių...“ („Seven up“ kartu su „Studio Ostrov“, Rusija, 2005), „Sugiharos sodas Kaune“ (2006, ZDF, „German Television“, Vokietija), „Mes, Lietuvos romai...“ (2006), „Rūpestis“ (2006, filmas rodytas UNESCO tarptautinėje konferencijoje Vilniuje), „Kai apie Joniškį skambėjo Jidiš“ (2007), „Namie vieni“ (2007), „...ir širdis iškeliauja“ (2008), „Mūsų Jurbarkui – 750“ (2009), „...Ir jie mane paliko“ (pagal D. Samienės spektaklį Jurbarko K. Glinskio teatre, 2009), „Žuvėdra“ ir „Mistras“ (abu 2010, pagal R. Tumino spektaklius Vilniaus Mažajame teatre), „Le Khaim!“ (2010), „Citius, Altius... Makabi!“ (2010), „Jurbarkas – po Magdeburgo angelo sparnu“ (2011), „Žinių šalis – Lietuva“ (2012), „...Ir apie Jurbarką skambėjo jidiš“ (2013), „Kaunas. Devintieji vartai“ (2015), ciklo „Knygų ekranai“ (2016) kino miniatiūros: „Valdas Adamkus. Pokalbiai nesilaikant protokolo“, „Vytautas Žalakevičius. Aš nežinau...“

Saulius Beržinis yra vienas retų lietuvių dokumentikoje publicistų, tačiau jo pasirinkimą kurti dokumentinį kiną lėmė poetiniai Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus, Almanto Grikevičiaus filmai. Tad savo kūrybos pradžioje S. Beržinis mėgino derinti abi šias kryptis: „Pirmuosius darbus bandžiau daryti metaforiškus. Man visuomet buvo  įdomu, kaip paprastose, kasdienėse situacijose išryškėja universalūs, žmogiški, filosofiniai dalykai“. Diplominiame filme „Lopšinė motinai“ dėmesys sutelktas į poeto Justino Marcinkevičiaus anksti mirusios motinos atminimą – kalbindamas poetą ir jo tėvą režisierius parodė, koks stiprus artimo išėjusio žmogaus atspindys, kaip jis veikia gyvenimą ir kūrybą. Marcinkevičių šeimos istoriją S. Beržinis apipynė Europos istorijos fragmentais, Lietuvos vienkiemį šitaip įrašydamas į politinį karų, okupacijų, pokario kovų ir netekčių kontekstą. Filmas „Ant Žalalendo kranto“ galėjo būti paprastu reportažu iš filmavimo aikštelės apie tai, kaip kuriamas filmas „Savaitgalis pragare“, tačiau S. Beržinio dėka ši juosta tapo režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus portretu. Čia atsiskleidžia ne tik filmavimo užkulisiai, bet ir V. Žalakevičiaus charakteris, jo taiklios, dažnai negailestingos pastabos aktoriams. Visiškai netikėtas epizodas – kai V. Žalakevičius ryžtasi pats įgarsinti savo filmo epizodą. Meistras patiria, koks tai įtraukiantis ir alinantis darbas, be to, jis dar ir juokaudamas komentuoja situaciją, į kurią pateko prieš jį įamžinančius kolegas. S. Beržinis šiuo filmu patvirtino savo, kaip režisieriaus, kuris nepasiduoda standartui, reputaciją. 1988 m. S. Beržinis ėmėsi „Vėliavos iš plytų“ – filmo, plačiai išgarsinusio jį tarptautiniu mastu. Tai buvo pirmas tiriamosios dokumentikos filmas lietuvių dokumentikoje, jis analizavo tragišką sovietų armijoje tarnavusio kareivio Artūro Sakalausko likimą. Šis filmas prabilo apie tai, apie ką Sovietų Sąjungoje buvo draudžiama prasitarti – apie nestatutinius santykius armijoje, smurtą, prievartą, patyčias. A. Sakalauskas neapsikentęs nušovė aštuonis jį kankinusius kareivius. Filmas parodė situaciją iš įvairių pusių, režisierius pateikė nuomones, kurios net neigia viena kitą – jis kalbėjosi ir su A. Sakalausko tėvais, ir su sovietinės armijos karininkais, ir su nukentėjusiųjų giminėmis. Tačiau paties režisieriaus pozicija aiški: tai filmas apie žlugdančią, nužmoginančią sovietinės armijos sistemą. Atgimimo metais S. Beržinis vis labiau pasinėrė į politinį kiną, tuo labiau kad per keliones su „Vėliava iš plytų“ jis susipažino su žmonėmis, skatinusiais tuo domėtis. Jauna vokiečių dokumentininkų pora, kuriai S. Beržinis padėjo dirbti Lietuvoje, atsilygindama padovanojo filmavimo kamerą, režisierius išmoko filmuoti. Tarp politinių filmų įsiterpė ir kelionė į Paryžių pas semiotiką Algirdą Julių Greimą, dominusį S. Beržinį nuo lituanistikos studijų laikų. Kuriančiam filmą „Greimas“ režisieriui rūpėjo ne tik pažinti žymųjį mokslininką, bet ir pamatyti atgimstančios Lietuvos įvykius jo akimis. Vėliava iš plytų“, rodyta daugelyje tarptautinių festivalių, suvedė S. Beržinį ir su žmogumi, pasiteiravusiu, kodėl lietuviai nekuria filmų apie išnykusį Lietuvos žydų pasaulį, jų paveldą. „Staiga aš suvokiau, kad pats apie tai beveik nieko nežinau, – pasakojo režisierius. – Todėl labai panorau į „žydišką temą“ įsigilinti.“ Maždaug nuo 1994 m. S. Beržinis daro filmus šia tema, nuosekliai tyrinėdamas ją įvairiais aspektais, dirba savarankiškai ir bendradarbiaudamas su Vašingtono Holokausto atminties muziejumi, su BBC, kitomis televizijos kompanijomis ir tarptautinėmis organizacijomis. Keliaudamas po Lietuvos miestelius, kur gyventa žydų bendruomenių, kalbindamas tų miestelių gyventojus, imdamas interviu iš žydų, atvykusių į miestelius, kurie buvo gimtieji jiems ir jų žuvusiems giminėms, režisierius sukūrė ištisą kino epopėją. S. Beržiniui pavyko prakal binti netgi vadinamuosius žydšaudžius, ir jis tai darė ne paslėpta kamera ir neapgaudinėdamas, o suvokdamas tų žmonių savęs pačių pasmerkimą. Režisieriaus akiratyje atsidūrė ir Lietuvos romų problemos, netolerancija jiems, žiaurus policininkų elgesys tabore. Tai temos, kurias savo filmuose atidžiai ir nuolat nagrinėja S. Beržinis.

R. Oginskaitė

D. Makūnas, Saulius Beržinis: „Kai filmuoji, pamiršti pavojų. Baisu, kai nefilmuoji“, www.lfc.lt, 2005-05-02; S. Beržinis: Be Holokausto istorijos nesuvoksime nieko kito, Laikas, 2005-01-31; B. Pankūnaitė, Režisierius Saulius Beržinis: „Niekada nebus per daug kalbėti apie holokaustą“, www.15min.lt, 2013-02-05.