KINO FONDAS

Nebėra jau amžininkų ir bendraminčių, kurių užrašytuose prisiminimuose Justinas Vienožinskis iškyla kaip tiesaus būdo ir karšto temperamento žmogus, giliai jaučiantis savo pašaukimą tapytojas. Kiek jaunesnė karta, jau taip pat beišeinanti, prisimena dosnų ir išimtinai atsidavusį pedagogą, kuris, vienok, neprimetė niekam savų metodų, bet mokėjo įžvelgti kiekvieno talento unikalumą. Nuo pirmųjų lietuvių dailės parodų reiškęsis kaip kritikas, gerai išmanęs XX a. dailės tendencijas, matė jas blaiviai, nesureikšmindamas radikaliausių raiškos naujovių, visuomet ieškodamas tikrosios vertės ir prasmės. Pagaliau, juodžiausiu sovietmečiu liko vienas iš nedaugelio vis dar drįstančių viešai pasakyti teisybę. Jo kūrybinis palikimas ir žmogiškoji istorija savaime prašosi įamžinama televizijos dokumentinio filmo forma, kad naujų kartų Lietuvos žiūrovams būtų priminta apie iškilią asmenybę, be kurios neįsivaizduojama nei Lietuvos tapybos istorija, nei akademinė dailės tradicija.