INFONDAS

Studijų metais sukūrė dokumentinius filmus: „Mama“ (2001, „Studija 2000“, tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje Oberhauzene, Vokietija, kino festivalyje Kijeve ir festivalyje „Visions of Life“ Norvegijoje filmas apdovanotas specialiaisiais prizais, studentų filmų festivalyje „Sleepwalkers“ Taline ir kino mokyklų konkurse Dubrovnike, Kroatija, – geriausio dokumentinio filmo prizais, 2002  m. filmui skirtas pagrindinis apdovanojimas trumpametražių filmų festivalyje Klermone-Ferane, Prancūzija), „Vapna“ (2002), „Dienoraštis“  (2003, „Studija 2000“, filmo pasaulinė premjera įvyko Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje, programoje „Geležinis vilkas“, 2004 m. filmas apdovanotas pagrindiniu prizu trumpametražių filmų festivalo Klermone-Ferane, „Labo“ programoje, „Cinematex“ filmų festivalyje Teksase, JAV, apdovanotas prizu už geriausią scenarijų, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose „COURTtisane“ Belgijoje, Norvegijos trumpametražių filmų festivalyje, „Lubuskie lato filmowe“ Lagove, Lenkija, „Arsenals“ Rygoje).

O. Buraja debiutavo 2004  m. vaidybiniu filmu „Seserys ir dvynės“  (režisierė ir scenarijaus autorė kartu su S. Šalteniu, „Studija 2000“).

Sukūrė dokumentinius filmus: „Kretos sala“ (2007, filmas dalyvavo festivalyje „Cinéma du Réel“ Paryžiuje, Tarptautiniame Leipcigo dokumentinių bei animacinių filmų festivalyje), „Išpažintis“ (2008, „Studija Nominum“, filmas atvirame NVS šalių, Latvijos, Estijos ir Lietuvos kino festivalyje „Kinošok“ Anapoje, Rusija, trumpametražių filmų konkurse „Šoko ribos“ pelnė specialųjį žiuri prizą, dalyvavo tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje Oberhauzene), „Liza, namo!“ (2012, „Uljanos Kim studija“, „Acuba film“, Estija, 2012 m. filmo pasaulinė premjera įvyko tarptautiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje, Vokietija, filmas pripažintas geriausiu lietuvišku trumpametražiu dokumentiniu filmu Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programoje „Naujasis Baltijos kinas“, 2013 m. apdovanotas geriausio Europos trumpametražio filmo prizu tarptautiniame moterų filmų festivalyje Kretėjuje, Prancūzija, specialiuoju žiuri prizu 36-ajame Norvegijos trumpametražių filmų festivalyje Grimstade, pagrindiniu prizu trumpametražių filmų festivalyje Tenerifėje, Ispanija, prizais dokumentinių filmų festivalyje „Docudays UA“ Ukrainoje, Lietuvių kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ filmas pripažintas geriausiu dokumentiniu metų filmu, 2014 m. filmas pelnė prizą „Zeichen der Nacht“ festivalyje Berlyne, apdovanotas pagrindiniais apdovanojimais festivalio „Filmcaravan“ trumpametražių filmų programoje Imperijoje, Italija, ir atvirame NVS, Latvijos, Lietuvos ir Estijos festivalio „Kinošok“ Anapoje konkursinėje programoje „Šoko ribos“; 2013–2014 m. filmas „Liza, namo!“ dalyvavo konkursinėse programose festivaliuose Klermone-Ferane, Nansi, Paryžiuje, „Hot Docs“ ir Monrealio festivaliuose Kanadoje, Bristolyje, Didžioji Britanija, Sarbriukene, Vokietija, Liuksemburge, „Artdokfest“ Rusijoje, BFI Londone, 2ANNAS Rygoje, Lidse, Didžioji Britanija, Orhuse, Danija, „Sleepwalkers“ Estijoje ir kt.).

„Kam ir kodėl gali būti įdomus Larisos A. gyvenimas? Tokių gyvenimų prisipildę kaimai, išpampę daugiabučiai. Panašūs gyvenimai alsuoja kone už kiekvienos buto sienos. Jie niekam neįdomūs, net kai klyksmas perrėžia naktį. Tada tik dar labiau įsikuiti į savo gyvenimo guolį, kad nieko negirdėtum ir nesužinotum apie panašius į Larisos gyvenimus. Taip gyvenimas ir eina, nematant kitų – „bendrinių“ gyvenimų. (...) Pasirodo, režisierei Oksanai Burajai įdomus Larisos A. gyvenimas. Gal jį pastebėjo žvelgdama iš gretimo daugiaaukščio, gal pajuto Larisos didelių akių žvilgsnį gatvėje. Kaip ir ankstesniems filmams („Mama“, „Vapna“), taip ir „Dienoraščiui“ režisierė nesunkiai suranda herojus. Todėl, kad O. Burajai rūpi ne jo socialinė aplinka (nors supantys daiktai ir padarai jos filmuose iškalbingi, tačiau nenustelbia herojaus). Jai nerūpi ir herojaus užimama pozicija visuomenėje. Režisierei svarbus žmogaus ypatingumas. Ji vadovaujasi pozicija, kad kiekvienas žmogus išskirtinis. Pasirinkusi herojų, ji neabejoja juo. Atsargiai įeina į jo gyvenimą ir nejuntama akimi jį pamato (...). Nors Larisa gyvena panašiai kaip daugelis tame devynaukštyje (žiūrint iš apačios), tačiau moters gyvenime yra ir dalelė mistikos. Tai – Larisos močiutės dienoraštyje užrašytas pranašiškas sapnas apie dar negimusią Larisą. (Tai ne spekuliacija žiūrovams, bet svarbus tokio moters gyvenimo paaiškinimas.) Sapnas iš dienoraščio neduoda Larisai ramybės (taip jame ir parašyta). (...) Ten rašoma: „Čto kakoj to golos skazal: budiš stradat I mučitsa“. Ir tai tiesa, Larisa kenčia ir kankinasi (ne dėl dienoraščio, aišku) dėl gyvenimo draugo Valerijaus. (...) O. Buraja per trumpą „Dienoraščio“ laiką parodo visą Larisos ir Valerijaus santykių skalę.“

S. Žalneravičiūtė, Neįdomus gyvenimas, Kinas, 2003, žiema, p. 15.