INFONDAS

Parašė scenarijus filmams: „Trys taktai“ (1966, rež. A. Grikevičius), „Cvirka“ (1968,rež. R. Verba). Su V. Imbrasu ir A. Varanka parašė scenarijų ir režisavo dokumentinį filmą „Šauksmas“ (1967). Dirbo operatoriumi ir garso operatoriumi kuriant filmus: „Baladė apie sportą“ (1979, rež. J. Ozerov, „Mosfilm“) ir Maskvos olimpiadai skirtą filmą „O sporte, tu – taika“ (1980, rež. J. Ozerov, „Mosfilm“). 1971 m. R. Šilinis su V. Starošu parašė scenarijų ir režisavo dokumentinį feljetoną „Kur karalienės auksas?“  (1972 m. filmas apdovanotas aukso medaliu IV sąjunginiame sportinių filmų festivalyje Odesoje, sidabro medaliu tarptautiniame sportinių filmų festivalyje Kortina d’Ampece).

Savarankiškai režisavo dokumentinį filmą „Vienos dienos beieškant“ (1968, 1970 m. filmas apdovanotas diplomu 4-ajame sąjunginiame kino festivalyje Minske).

1980 m. režisieriui suteiktas LTRS nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Režisavo dokumentinius filmus „Vincas Mykolaitis-Putinas“ (1970, 1971 m. filmas pelnė TSRS švietimo ministerijos prizą Sąjunginiame mokomųjų filmų festivalyje Kuibyševe), „Ne vienai dienai“ (1971, scenarijaus autorius su A. Šukeliu), „Ar dar gyvas Baublys?“ (1971, scenarijaus autorius su J. Abaronu), „Rūpestis“ (1972, scenarijaus autorius), „Pasirašau – arkitektas“ (1972), „Ar nuneši mane jauną?“ (1975, scenarijaus autorius su V. Vaicekausku), „Noktiurnas išmetamajam vamzdžiui“ (1977, scenarijaus autorius su K. Matuzevičium ir A. Jančoru),„Savojo aš beieškant“ (ir scenarijaus autorius kartu su V. Vaicekausku, 1977),„Architektūros paminklai“ (1978, teksto autorius), „Filme – Juozas Baltušis“ (1979),„Katastrofa“ (1979, scenarijaus autorius ir rež. su V. Starošu), „Palikimas dvyliktajam anūkui“ (ir scenarijaus autorius kartu su V. Vaicekausku, 1981, 1982 m. filmas pelnė diplomą 15-ajame sąjunginiame kino festivalyje Taline), „Paveikslas“ (režisierius kartu su A. Šiuša, 1981), „Gyvasis Lietuvos vanduo“ (1982), „Rečitatyvai“ (1982), „Amžių prisilietimas“ (ir scenarijaus autorius kartu su S. Pinkumi, 1983), „Dvylika valandų vilties“ (ir scenarijaus autorius kartu su L. Maculevičiumi, 1983), „LTSR dailės paminklai“ (ir scenarijaus autorius kartu su S. Pinkumi, 1983), „Buvome greta“ (ir scenarijaus autorius kartu su F. Kauzonu,1984), „Ir vėl drauge“ (1984), „Slenkstis“(1986), „Randas“ (1985, filmas apdovanotas Sąjunginio kino festivalio Odesoje aukso medaliais, Sąjunginio Almatos festivalio Didžiuoju prizu, Tarptautinio festivalio Budapešte aukso medaliu), „Be rūpesčio“ (1987), „Staiga“ (1987), „Nojaus arka“ (1988), „J. Basanavičius“ (1989), „Credo“ (1990), „Sala“ (1990), „Penktas Dievo įsakymas“, filmų ciklas: „Pirmasis filmas. Sušaudytas himnas“, „Antrasis filmas. Medininkai“, „Trečiasis filmas. Byla002“, „Ketvirtasis filmas. Rytoj – laisvė“(1991–1994, Lietuvos animacinių filmų studija), „...ašaros ir maldos“ (1995), „Lietuvos Respublikos prezidentai. 1918–1940“(1997, Lietuvos kino studija), „Lietuvos Respublikos prezidentai. Antrasis filmas. Algirdas Brazauskas“ (1998, Lietuvos kino studija), „Žemėj Lietuvos“ (1998, Lietuvos kino studija), „Lietuva. Lithuania. Litas“(1999, Lietuvos kino studija), „Iš lito istorijos. Banknotai“ (2002, „Studija 2000“), „Lietuvos Respublikos premjerai“ (2003,„Studija 2000“), „Iš lito istorijos. Monetos“(2004, „Studija 2000“), „Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Kino dokumentai“(2006, „Studija 2000“).

„Naujam filmui, kaip ir „Dviem kėliniams“, vėl būdinga ironija, nors gal ir ne tokia liūdna. V. Starošo (kūrusio naują apybraižą drauge su R. Šiliniu) neapkaltinsi meninių priemonių pasikartojimu: čia „kalta“ pati sportinio gyvenimo –su visais jo potvyniais ir atoslūgiais – logika. Mat, iš penktosios Tautų spartakiados, vykusios praėjusią vasarą, mūsų lengvaatlečiai (o lengvoji atletika – nekarūnuota sporto karalienė)neparsivežė nė vieno aukso medalio, kurių taip tikėtasi. Pradėdamas juostą vos ne detektyviniais kadrais,– po visą platų ekraną kažką seka, stengiasi įžvelgti didžiuliai binokliai, – autorius taip pat mįslingai ir ironiškai komentuoja stebėjimo objektą: pasirodo grafiškai labai originaliai atliktas titras – „Kur karalienės auksas?“ Tokiu būdu sudomindami žiūrovą, dokumentininkai po truputį atskleidžia tą „paslaptį“, stebėdami pažįstamus mūsų lengvaatlečių veidus sportinių Maskvos aikštelių fone. Pagrindinė šio reportažinio filmo stilistinė priemonė – be galo sąmojingas vaizdinis-garsinis kontrapunktas: mankštinasi sportininkai – traška jų kaulai ir sąnariai, masažuojasi, bėga, šokinėja į aukštį, stumia rutulį, – o visa tai sinchroniškai palydi netikėčiausi garsai, keliantys didžiulį komišką efektą. Vienu žodžiu, tai vos ne Disnėjaus „Skeletų šokis“ – multi pokštas pagal Sen-Sansą!

Žinoma, kalbant apie nugalėtojus, panašus tonas nuteiktų gal ir keistokai. Tačiau dabar, kai karalienė, diktoriaus žodžiais tariant, „tam davė, tam davė, o mums ir nebeliko...“, apybraižos linksmos keistenybės neturėtų atrodyti užgaulios ir patiems sportininkams.

„Kur karalienės auksas?“ atstovaus tarybinei kinematografijai tarptautiniame sportinių filmų festivalyje Kortinoje d’Ampeco (Italija), kur jau anksčiau pabuvojo „Žirgai ir berniukai“. Jeigu jo ten nelydės ypatinga sėkmė, bus galima ir paironizuoti: kur, girdi, tas kinematografininkų auksas? Tik nederėtų užmiršti, jog gana bedžiaugsmėje pernykštėje mūsų dokumentinio kino panoramoje V. Starošo ir R. Šilinio juosta vis dėlto yra viena originaliausių.“

11. Kovas (S. Macaitis), Ryškiai apie sportą, Literatūra ir menas, 1972-03-11, nr. 11.

„Naujausias režisieriaus kūrinys – „Randas“ yra lyg vidury tarp „miestietiškųjų“ ir „kaimiškųjų“ temų. Jo herojai – draudžiamoje zonoje (latvių režisierius H. Frankas prieš dešimtmetį savo filmą taip ir pavadino „Draudžiama zona“).Tai Čiobiškio specialioji vidurinė mokykla, besiruošianti sutikti (kartą per metus) tėvus, giminaičius, artimuosius. Nušluojami takeliai, nušveičiamos vario dūdos, repetuojamos dainos. Bet nematyti šypsenų... salėje irgi dažniau šluostomos ašaros. Normalus repertuaras, tik skaudžios likimo rankos paliesti jo atlikėjai. Neįprastas dokumentiniam kinui lankstus montažinis garso ir vaizdo kontrapunktas, sukeliantis salėje ir šypseną, ir graudulį. Ekscentriškas, net tragikomiškas dokumentinis kūrinys? Be diktoriaus komentarų, be prikišamos autorių pozicijos. Bet lakoniškas, grėsmingas pavadinimas „Randas“ rodo, kad autoriai kalba iš rimtųjų. Apie ką?

Trys likimai, trys monologai sudaro filmo dramaturgijos šerdį. Remigijus, Tomas, Gintaras: jų pasakojimais veiksmas vystosi kylančia linija, apipinamas tėvų balsais, operatoriaus A. Buklio kameros pastebėjimais, V. Ganelino muzika.

Dramatiški likimai... Remigijus pats paliko namus, matydamas jų suirimą. Tomas čia pateko motinai nužudžius tėvą. Gintaro abu tėvai už grotų, abu neblogai atsiliepia apie sūnų, bet kas iš to – Gintaras iliuzijų jau neturi.(...) Dramatizmo viršūnėje – santūrus Gintaro balsas: nebetikiu jais; jei tėvai morališkai sukriošo ir iš įpratimo mėgina tą egzistenciją dar dangstyti pažadais ir viltimis, vaikai atsisako tėvų iliuzijų.

Sukurs savąsias? Galbūt. Kol kas filme nusveria blaivi savianalizė ir prasigėrusių, prasikaltusių motinų ašaros. (...)

Šilinio „Rando“ poetikumas vyriškai santūrus. Emocingesnes vietas neutralizuoja ironiškas kameros žvilgsnis. Filmo tema kupina ir proziškų pagundų: pasikapstyti intriguojančiose biografijose, pasižiūrėti pro tvoros plyšį. Autoriai į daug ką žiūri iš tolo, bet ir taktiškai, nenuvesdami problemos sensacijų keliu. (...)

Naujasis režisieriaus R. Šilinio filmas – šių dienų rūpesčių centre. Be konfliktiškoje, švelniai miglotoje lietuvių kino publicistikos padangėje „Randas“ sujaudina savo tiesa (...).

Valiulis, Likimai ir randai, Komjaunimo tiesa,1986-04-02, p. 2.

Macaitis, Tekančio laiko vagoje, Literatūra irmenas, 1980, nr. 40; S. Valiulis, Apie laimę, Tarybinis mokytojas, 1981-05-20; p. 4; S. Macaitis, Rado „Dokumentika“, Lietuvių kino menas šiandien, sud. B. Gintalas, A. Šimkus, Vilnius: Mintis,1981; Rimtautas Šilinis: „Įvertinkite litais gyvo Maironio kadrus“ (kalbėjosi R. Paukštytė),Kinas, 1999, žiema, p. 9–13.