Prisijungti
Ieškoti

Valija ir Gintarė yra nuoširdumu ir pozityvumu sužavėjusios filmo BŪSIU SU TAVIM herojės

2021-11-25

Lietuvos kino teatruose šiuo metu rodomas naujas dokumentinis filmas „Būsiu su tavim“. Filmas apie Kupiškio rajoną kamavusią savižudybių problemą nustebino ne vieną – pasirodo apie tai galima kalbėti šviesiai, o šioje srityje dirbančios specialistės užkrečia pozityvumu. 

Neseniai filmas sulaukė ir tarptautinio pripažinimo – Baku dokumentinių filmų festivalyje buvo pripažintas vienu geriausių dokumentinių pilno metro filmų, o dėl puikaus operatoriaus darbo pakviestas į „Camerimage“ festivalį Lenkijoje. Virginijos Vareikytės ir Maximilien Dejoie juostoje nusifilmavusios herojės – dabar jau buvusi policijos pareigūnė Gintarė Meškienė ir psichologė Valija Šap – pasakoja apie savo kasdienybę kovojant su savižudybėmis, apie tai, kaip sekėsi filmuotis kine ir koks buvo jausmas žiūrėti į savo kino salėje. Valija Šap taip pat dalinasi patarimais, kaip atpažinti apie savižudybę galvojantį žmogų ir jam padėti.

Kaip reagavote į pasiūlymą filmuotis dokumentiniame filme?

Valija: 2016 metais kolega psichologas Paulius Skruibis pasakė, kad į jį kreipėsi kino prodiuseris Lukas Trimonis, norintis kurti filmą apie savižudybių problemą Lietuvoje. Paulius patarė kurti apie Kupiškį. Paklausė manęs ar sutikčiau. Tą pasiūlymą priėmiau nerimtai, dar pasakiau juokaudama, kad taip, būtinai, vaidinti filme man nieko nereiškia. Pasijuokėm ir užmiršau, bet visai greitai sulaukiau skambučio ir prasidėjo filmavimai. 

Kartais jaučiu kaltę prieš režisierius. Jie visada labai empatiškai ir geranoriškai viską derindavo. Nors ir viską iš anksto konkrečiai aptardavome, nebuvo nė karto, kad viskas vyktų pagal planą. Tarkim, jie atvyksta į mano kabinetą, pradeda filmuoti, ir aš gaunu skambutį, kad nusižudė žmogus. Tada visi suprantam, kad filmas nebėra prioritetas. Ar kita kokia sudėtinga situacija. Jie labai kantriai sėdėdavo, laukdavo, kol susitvarkysim. Kartais ir pusdienį taip prarasdavom, kartais ir visą dieną. 

Virginija ir Maxi gebėjo visą laiką būti labai taktiškai ir tolerantiški, jie niekad nenurodinėjo, ką turime daryti. Nebent, tarkim, atvažiuoti dar kartą, jei kokia mašina filmuojant pasipainioja, jei nespėdavo nusifilmuoti tam tikrų epizodų ar panašiai. Taigi mes dažnai išvis pamiršdavom, kad yra kameros ir mikrofonai. Būdavo ir juokingų situacijų dėl to. 

Gintarė: Kai man pasakė, kad filmuos filmą, visai nesureagavau. Buvo toks etapas, kad dažnai atvažiuodavo žurnalistai iš Lietuvos ir kitų šalių, kurie imdavo interviu, filmuodavo, nufotografuodavo. Kamerų niekada nebijojome, Kupiškio televizija dažnai mus filmuodavo.  Maniau, atvažiuos porą kadrų padarys, pasėdėsim, pakalbėsim ir tiek juos ir tematysim. O iš tikrųjų atvažiavo tąkart, tada po mėnesio ir po to jau periodiškai. Net svarsčiau – kiek čia tas filmas tęsis ir filmavimo metų skaičių pamečiau. Bet iš esmės į filmavimo procesą nebuvo kada gilintis, nes buvo  daugybė darbų, reikalų, leki, bėgi, visada pirmoje vietoje – pagalbos laukiantis žmogus. Apie tai niekad daug negalvojau, filmas tiesiog ėjo šalia mano gyvenimo, mano darbo kasdienybės. Manau, tas natūralumas ir matomas filme.

Kupiškio rajone įgyvendinta savižudybių prevencijos programa – jau beveik legenda, daug kam pateikiama kaip sėkmės pavyzdys. O kaip viskas prasidėjo? Kodėl Jūs asmeniškai nutarėte prisidėti prie šios iniciatyvos?

Valija: 2014 metų pavasarį tuometinis Kupiškio rajono savivaldybės meras Jonas Jarutis manęs paprašė suburti darbo grupę, kad savivaldybės lygmeniu spręstume savižudybių problemą. Ji Kupiškio rajone buvo ypatingai skaudi ne vienerius metus. Jei 2014 metais Europoje buvo 15 savižudybės atvejų 100 tūkst. gyventojų, tai Lietuvoje – apie 30 atvejų, o Kupiškyje – apie 60. 

Tada nebuvo (deja, jos vis dar nėra) nacionalinės savižudybių prevencijos strategijos, aiškaus veiksmų plano, tad meras pats ėmėsi iniciatyvos, o aš sutikau vadovauti darbo grupei, nes maniau, kad turiu progą padėti žmonėms, kurie gyvena mano rajone. Iš tiesų įsivaizdavau, kad subursime darbo grupę, apsitarsime kaip padėti tiems kenčiantiems žmonėms ir per keletą mėnesių mūsų darbas bus padarytas. Deja, tai buvo kur kas ilgesnis ir sudėtingesnis procesas...

Pažinojau daug žmonių Kupiškyje – įstaigų vadovų ir specialistų, todėl atrodė paprasta visus suburti. Prisijungė ir ekspertai suicidologai iš Vilniaus universiteto, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, taip pat verslininkai, žurnalistai, kitų įvairių sričių specialistai. Visi dirbome visuomeniniais pagrindais.

Sulaukėme palaikymo iš Kupiškio policijos, kuri kaip žinia, nepavaldi savivaldai. Tai mums davė tikrai daug įkvėpimo ir drąsos. 

Manau, kad mūsų darbo grupė buvo viena visų laikų stipriausia specialistų komanda. Nuvažiuodavom į kokį renginį pristatyti šią iniciatyvą, ir kiekvieną kartą prie mūsų prieidavo žmonės, sakydami – priimkit mus pas save, pasakykit, ką mums daryti.

Gintarė: Atsimenu, kai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos viršininkas Gintautas Misiūnas dalyvavo  viename renginyje, kuriame psichologė Valija Šap pasakė Kupiškio žmonėms, kad reikia visiems susitelkti ir pradėti  daryti kažką konkretaus dėl savižudybių skaičiaus mažinimo Kupiškio krašte, nes situacija yra labai bloga. Kitą dieną mano tuometinis viršininkas pasikvietė mane ir pasakė, kad reikia susirasti renginyje kalbėjusią psichologę ir pasakyti, kad Kupiškio policija prisijungia ir eis kartu šiuo keliu. Viršininko paklausiau: „O ką mums reiks daryti?“ Jis teatsakė: „Dar nežinau, bet pasakyk jai, kad Kupiškio policija  jungiasi kartu“. 

Štai  tokia pradžia ta ir buvo – nežinojom, kaip ir ką darysime, bet žinojome, kad prisidėsime taip kaip tik galėsime. Nebuvo nieko, kas galėtų mums parodyti pirštu ir pasakyti: štai čia yra konkrečios taisyklės, vadovaukitės jomis. Mes turėjome patys visi kartu jas kurti, atrasti, braukyti, koreguoti, iš naujo galvoti, surasti trūkumus, tobulinti ir vėl dirbti.

Ar Jūs dviese jau dirbote kartu kaip komanda ar pora atsirado dėl kino?

Gintarė: Specialiai kinui niekas nebuvo suporuota. Mes su Valija tiesiog dažnai taip spręsdavome problemas. Kartu, greitai, maksimaliai. Pavyzdžiui, susiskambiname, ji sako, kad yra problema, nežinia, kaip elgtis, ką daryti, kaip išspręsti, kokius savanorius ar organizacijas pasitelkti problemos sprendimui. „Kaip tai ką darom? Pasiimam kavos iš degalinės, sėdam ir važiuojam!“ Taip dažniausiai ir būdavo. Savižudybių prevencija nebuvo tik veikla darbo valandomis – ir vakare, ir naktį, ir poilsio dienomis, atostogų metu, susiskambindavome, tardavomės, ieškodavome sprendimų variantų su tiesiogiai įvykyje buvusiais kolegomis pareigūnais, bendraudavome ir kalbėdavomės su kolegomis apie įvykusias situacijas kaip ką galima patobulinti algoritme iš policijos pusės arba kodėl tam tikri algoritmo žingsniai tiesiog nesuveikia kaip norėtume. Jei reikdavo – važiuodavom ir su Valija. Daug mąstyti nebūdavo laiko. Vietoje reikia žiūrėti, ką žmogus kalba ir kokių institucijų pagalbos reikia čia ir dabar. 

Valija, filme matome ir Jūsų susirašinėjimą su rizikoje esančiais asmenimis, skambučių ištraukas. Ar dažnai sulaukėte tokių skambučių naktį? Tai juk tarsi nuolatinis budėjimas.

Penkerius metus  Kupiškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvau paskirta Reagavimo į savižudybių grėsmę koordinatore ir penkerius metus nebuvau išjungusi telefono. Pirmiausiai noriu pasakyti, kad žmonės be galo jautrūs ir empatiški. Jei žmogus skambina devintą ar dešimtą valandą vakaro, visada atsiprašo, korektiškai bendrauja, nereikalauja. Bet žinučių tikrai būdavo ir vėlai vakare. Atsakinėdavau čia ir dabar. Tie naktiniai susirašinėjimai filme yra tikri. Nors asmuo filme rodomose žinutėse yra visiškai neatpažįstamas, vis tiek yra gautas jo sutikimas naudoti susirašinėjimą. 

Kaip tada atrodė mano gyvenime? Jei koks gimtadienis, šventė ir būtinai – Kūčių diena, Kalėdos, Nauji metai, tai tikrai kas nors ima ir paskambina. Jau renkasi pas mane svečiai, ir gaunu žinutę, kad dingo moteris, palikusi atsisveikino raštelį. Suprantama, kad jau nebeini švęsti, o sprendi situaciją čia ir dabar. Arba Joninių vakaras – kreipėsi mano buvusi mokinė, kuri suprato, kad reikia reaguoti, nes gavo draugo žinutę, kad jis nusižudys. Galėčiau galvoti – o prie ko čia aš, tai juk kitas rajonas, kiti specialistai. Bet ji pati išsigandusi, jai pačiai reikia pagalbos, todėl turiu imtis sprendimų. 

Kas Jums visiems padėjo šiame sudėtingame procese, ko pačios išmokote?

Gintarė: Visada buvau komunikabili ir labai jautri žmonių nelaimėms, man  buvo svarbu pagalbą suteikti maksimaliai, kad iš darbo grįžusi namo galėčiau ramiai užmigti, žinodama, kad padariau tikrai viską, ką tik galėjau padedant žmonėms.

Daugybę kartu pasiteisinusi taisyklė, kad  stiprus tarpusavio bendradarbiavimas su institucijomis, organizacijomis, bendruomenėmis, savanoriais yra didžiulė jėga. Tiesą sakant, Kupiškyje aš nesu susidūrusi su organizacija, kuri būtų atsisakiusi bendradarbiauti su policija. Keista? Ne, nes mano nuomone, Kupiškio kraštas yra labai vieningas: nuo žmonių iki organizacijų bendradarbiavimo.  Kuo didesnė tarpinstitucinė ir savanorių komanda – tuo galingiau ir efektyviau galima pasiekti kokybiškų rezultatą. Stiprybė yra vieningume ir tikėjimas savanorystės prasme.

Valija: Didžiulį darbą padarė ir žiniasklaida. Rašė daug ir pozityviai. Ne tik Kupiškio žiniasklaida, kuri išties labai prisidėjo prie mūsų iniciatyvos, bet ir nacionalinė, o vėliau ir užsienio. Stiprų impulsą davė ir prezidentės Dalios Grybauskaitės kampanija „Už saugią Lietuvą“. Taip mūsų savižudybių prevencija tapo viena iš kampanijos  iniciatyvų. Dėmesys atsirado dar kai nebuvo jokių rezultatų, jau 2015 m. sulaukdavome kreipimųsi iš kitų savivaldybių, kvietė susitikti, papasakoti apie mūsų veiklą. 

Man didžiausią džiaugsmą kelia tai, kad tuo patikėjo Kupiškio visuomenė. Čia seniūnai ir seniūnijų specialistai padarė didžiulį darbą, psichologai, socialiniai darbuotojai, policijos pareigūnai, švietimo specialistai, medikai, šeimos gydytojai, ambulatorijų gydytojai, vietinė spauda ir televizija. Viename nuošaliame kaimo namelyje kalbėjau su senuku, paklausiau ar jis žinotų kam skambinti, jei būtų bėda, žmogus atsidarė stalčiuką, ten buvo „Kupiškėnų minčių“ iškarpa, kurioje – mūsų numeriai. „Laikraštis rašė, aš pasidėjau, jei reikėtų“, – sakė jis. Panašių atvejų buvo ir daugiau.

Kaip aplinkiniai gali prisidėti prie savižudybių sumažinimo, kaip atpažinti apie savižudybę galvojantį žmogų?

Valija: Mokslas aiškiai sako: kenčiantis žmogus pats pagalbos kreipiasi retai. Jis linkęs užsisklęsti, nes nebetiki savimi ir nebepasitiki kitais. Tad jei Kupiškyje ar kitame mieste tik įsteigsime papildomus psichologų bei psichiatrų etatus ir lauksime, kad tie žmonės ateitų, pagalbos sistema neveiks. Sistema veiks, kai specialistas (socialinis darbuotojas, šeimos gydytojas, mokytojas) kalbėdamasis su žmogumi gebės atpažinti savižudybės grėsmės ženklus, mokės paklausti ir pasikalbėjęs nukreipti pagalbai. Tai viena dalis, o antra – kai kalbasi kaimynai, giminaičiai, šeimos nariai. Jie irgi gali išgirsti ir pastebėti ženklus.

Yra trys žingsniai: pastebėk, atpažink ir pasikalbėk. Pastebėk pokytį žmogaus emocinėje savijautoje, kalboje, elgesyje, bendravime. Jei žmogus nebėra toks, koks buvo, yra liūdnesnis, laikosi nuošaliau, yra tylesnis, uždaras arba atvirkščiai – tampa labai agresyvus, impulsyvus, piktas, jei pradeda kalbėti apie nuolatinį nuovargį, gyvenimo beprasmybę, apie tai, kad mirtis –  išsilaisvinimas iš sunkumų. Jei žmogus sako, kad jam viskas atsibodo, nieko nebenori, niekada geriau nebus, jeigu ima rizikingai elgtis, daugiau vartoti alkoholio – tai jau yra ženklai. Pasakykite jam, kad pastebėjote pokyčius, paklauskite, kaip jis jaučiasi.

Natūralu, kad žmogus iškart gali neatsiverti. Savižudybės procese žmogus jau nebepasitiki, kad kas nors jam gali padėti ar kad jis pats gali padėti sau. Jei žmogus vengia kalbėti ir sako „koks tau skirtumas“, „o kodėl aš turiu sakyti“, „o kas nuo to pasikeis“ – turime duoti aiškią žinią, kad mums neramu, mes būsime šalia, kartu ieškosime pagalbos. 

Nedarykite visko už tą žmogų, nes esantys savižudybės grėsmėje išgyvena labai stiprų bejėgiškumo jausmą, tikslas yra jį mažinti, o ne stiprinti. Todėl jei viską už jį darome – tai tas bejėgiškumas tik stiprės. Todėl auksinis žodis yra „pasitarkime“. Kartu ieškome pagalbos, ir prasideda veiksmas. Žmogus įgauna tam tikrą viltį, be to, atranda žmogų, kuris nekritikuoja jo už mintis ir nesmerkia, nemoralizuoja, o sako, kad normalu, jog kartais būna sunku, kad žmogus palūžta, tai nereiškia, kad tu silpnas. Tai reiškia, kad tu esi žmogus ir tau reikia pagalbos. 

Koks jausmas apėmė pamačius visą sumontuotą filmą didžiajame ekrane?

Gintarė: Pirmiausia žiūrėdavome būsimo filmo ištraukas. Sunku būdavo vertinti, nes žiūri į save iš šalies. Per pačius  filmavimus esi susikoncentravęs į darbus, į rezultatą, važiuoji pas žmones, sprendi jų problemas ir nufilmuoto rezultato nematai. O paskui atsiunčia tam tikro laikotarpio filmavimų medžiagą – pamatydavau viską iš šalies, sėdėdavau ir ašarodavau. Jautrių momentų buvo. Daugybė detalių, vaizdų liko už kadro... Kai atsimeni, kaip įeidavai į žmogaus namus, kuriuose absoliuti tamsa – ir tiesiogine, ir netiesiogine žodžio reikšme, kai žinai, kad sėdėjai prie to stalo ir kalbinai žmogų, kuris taip atvirai ir pasitikėdamas tavimi pasakojo apie nenorą gyventi – jautrios ir brangios mano, kaip buvusios  policijos pareigūnės, darbo akimirkos.

Labai sužavėjo ir jautriai palietė operatoriaus Maximilien užfiksuoti vaizdai – skalbiniai, besiplaksiantys vėjyje, vienkiemiuose mirtina tyla ir sustingusios akimirkos, apgaubtos rūku. Kai viskas buvo sudėta į visumą (pirmiausiai turėjome individualią peržiūrą su režisieriais) buvo ir graudu, ir juokinga. Filmas pilnas emocinių kalnelių – graudiniesi, juokiesi, įtemptai lauki ir vėl graudiniesi, ir vėl juokiesi... Valija visada tvirtai laikydavosi,  aš – ir paašarodavau. Ji visada juokaudavo, kad kai jau psichologai pradės verkti, tada bus tikrai blogai. 

Kai žiūrėjau kino teatre – jau nebesigraudinau. Įspūdį sudarė vaizdai dideliame ekrane ir garso efektai. Smagu pajusti filmą kartu su salėje esančiais žmonėmis ir jų emocijomis. Kartais iki kvatojimo balsu, o kartais iki momentinio salėje esančių žmonių sustingimo ir graudulio.

Tikriausiai jau teko girdėti atsiliepimų po filmo. Kokie jie?

Gintarė: Gaunu žinučių iš buvusių kolegų ir iš nepažįstamų žmonių. Tie, kurie mane pažįsta, sako: „Filme esi tokia, kokia ir buvai dirbdama policijoje, nieko nevaidini“. Vieno susitikimo metu po filmo manęs paklausė: „Tai kas jūs esate  iš tikrųjų: aktorė ar policininkė?“ Šyptelėjau – nei aktorė nei šiuo metu policininkė, nes šių metų pradžioje, dėl ligos palikau tarnybą policijoje kaip policijos pareigūnė. 

O šiaip kiekvienas atranda kažką sau, žinomo, matyto, girdėto, pažįstamo. Viena moteris su ašaromis akyse pasakojo, kad jos artimasis rašė lygiai tokias pačias žinutes, kokios rodomos filme, kitą žmogų sujaudino rodomos vienišo žmogaus gyvenimo sąlygos. Iš buvusių kolegų sulaukiau palaikymo žodžių, man jų nuomonė ir palaikymas labai svarbūs. Juk visur policijos pareigūnai lanko atokius vienkiemius, vienišus garbaus amžiaus žmones ir bendrauja su jais, pastebi esamas problemas ir  prisideda prie jų išsprendimo. Bet visgi dažniausiai pasikartoja atsiliepimas apie filme rodytus sumuštinius, kad jų gaminimas  sukelia alkio bangą ir norą skubiai tokių pat pasigaminti. Juokinga, bet  ne vieną kartą jau apie tai girdėjau. Manau kiekvienas žmogus filme atranda kažką sau. Visada kartojau, kad einant su nuoširdumu ir atvira širdim labai daug gali pasiekt. Tikiuosi, kad tą nuoširdumą žmonės filme jaučia.

Valija: Sulaukiau daug atsiliepimų iš įvairių miestų. Žmonės rašo, kad filmas juos sujaudino, daugelis prisipažįsta, kad verkė. Žmonės, susiduriantys su psichologiniais sunkumais, teigė, kad filmas atsirado pačiu laiku, kai jiems sunku, kad jis įkvepia. Motyvacijos jis suteikia ir specialistams, dirbti, nepasiduoti, siekti savo išsikeltų tikslų, nors kartais tai būna ir sunku. Tikrai labai daug pozityvių atsiliepimų. Žiūrovai filmo „Būsiu su tavim“ laukia įvairiuose miestuose.

Filmas „Būsiu su tavim“ lapkričio 16 d. bus rodomas Ukmergės kultūros centre, lapkričio 16, 17 d. – Vilniuje „Skalvijoje“, o lapkričio 16, 18 – Vilniuje „Kino Deli“. Nuo lapkričio 25 d. bus prieinamas internetinėse namų kino platformose visoje Lietuvoje.


Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=WqM5Qm3ZY4E

Parsisiųskite

Parsisiųskite "KINO FONDAS" mobiliąją programėlę iOS ir Android operacinės sistemos įrenginiams (telefonams, planšetėms).

"KINO FONDO" mobilioji programėlė koreguojama, todėl filmai šiuo metu joje neatnaujinami ir yra matomi tik nemokami filmai. 

Parsisiųskite:

App store App store
 

Projekto vykdytojas

Projekto partneris

Projekto rėmėjas

Projekto rėmėjas


2014-2021 © AVAKA