INFONDAS

Prie televizoriaus sėdi pagyvenęs inteligentas Steponas. Ekrane mirga pramoginių šokių konkurso kadrai, o žiūrovo ranka su dar smilkstančia cigarete nusviro iš krėslo: Steponas mirė. Atvyksta žmonių. Pasirodo Stepono draugas Cezaris, drauge kalėjęs fašistų lageryje, jo duktė Veronika, bendradarbiavusi su Steponu, rašant scenarijų pagal pastarojo memuarų knygą, nesuvokiamai santūrus (gal Veroniką ir Steponą siejo kažkas daugiau?) Veronikos vyras Albinas. Du jauni TV operatoriai, formaliai mandagūs, tačiau beveik neslepiantys abejingumo temai, darys apie mirusįjį laidą. Į klausimą apie pagrindinį Stepono bruožą Veronika atsako: „Autoironija“. Ją kankina naujas jausmas -- būsimo vaiko laukimas. Jos tėvą – asociatyviniai prisiminimai, įsibraunantys į saulėtą Vilniaus dieną ir nevisai atitinkantys efektingas Veronikos scenarijaus vizijas. Žmonių mintys painiojasi, vieno sąmonėje ta pati frazė („Įstatymas yra tiktai komanda“) atitenka epizodinei moteriškei, kito – turbūt tikrajam jos autoriui, vokiečių feldfebeliui. Pastarasis tuomet siuntė Steponą cigarečių nupirkti. Kodėl šis nepabėgo, grįžo į belaisvių koloną? „Aš buvau vienišas“, -- kartą jis aiškino Veronikai. Bet – „Mes dar juos pergyvensim“, -- kartą prabilo jis kitiems belaisviams. Koloną varė į sušaudymą, savo veiksmingumu išsigelbėjo tik grupelė... Laidoja Steponą, skamba Johno Donne‘o žodžiai apie tai, „kam skambina varpai“, o Cezaris mato į Amžinąją ugnį su draugais ateinantį jį gyvą.