INFONDAS

Pirmas savarankiškas darbas – dokumentinis filmas „Saulės pasakos“ (1964, filmas apdovanotas diplomu tarptautiniame Korko dokumentinių filmų festivalyje Airijoje). 1968 m. A. Grikevičius debiutavo vaidybinio kino režisūroje – kartu su A. Dausa sukūrė filmą „Jausmai“  pagal V. Žalakevičiaus scenarijų (jis ir filmo meno vadovas). Filmas 1975 m. pelnė Specialųjį žiuri prizą San Remo (Italija) tarptautiniame kino festivalyje, 1969 m. 10-ajame Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Minske „Jausmų“ operatorius J. Tomaševičius apdovanotas diplomu už geriausią operatoriaus darbą. 1995 m. kino šimtmečio proga vykusioje lietuvių kino kritikų apklausoje „Jausmai“ pripažinti geriausiu filmu Lietuvos kino istorijoje.

1988 m. A. Grikevičius parašė scenarijų vaidybiniam filmui „Išėjusiems negrįžti“ pagal M.Katiliškio romaną, 1993 m. – scenarijų 4 serijų vaidybiniam filmui „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pagal G. Kanovičiaus romaną, taip pat 1994 m. parengė inscenizaciją to paties pavadinimo režisieriaus R. Tumino spektakliui. 1987 m. A. Grikevičius režisavo dalį V. Žalakevičiaus filmo „Savaitgalis pragare“  scenų, o 1999 m. buvo A. Puipos filmo „Elzė iš Gilijos“ montažo režisieriumi (kartu su G. Smilga).

1981 m. A. Grikevičiui suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardas, 2004 m. skirta Vyriausybės meno premija, o 2009 m. – Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Režisavo ir sukūrė scenarijus dokumentiniams filmams: „Tavo rankose“  (1965), „Trys taktai“ (1966, 1967 m. filmas apdovanotas diplomu Turo kino festivalyje Prancūzijoje), „Laikas eina per miestą“  (1966, 1968  m. filmas apdovanotas premija už režisūrą 3-iajame sąjunginiame kino festivalyje Leningrade), „Sušaudymas“ (1967), „Temperatūra ne pagal Celsijų“  (1973), „Malda už Lietuvą“ (scenarijaus autorius su L. Čiornaja, 1991, LTV), „Pastabos gyvenimo būdo paraštėse“  (2002, „Studija 2000“, LTV, 2002 m. filmas apdovanotas Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija už režisūrą, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už reikšmingiausią metų publicistikos kūrinį), „Bandymas išsiaiškinti“  (2003, „Studija 2000“).

Režisavo ilgametražius vaidybinius filmus: „Ave, vita“  (1969), „Sadūto tūto“  (1974), „Sodybų tuštėjimo metas“  (1976, 1977 m. filmas apdovanotas prizu 10-ajame sąjunginiame kino festivalyje Rygoje), „Veidas taikinyje“ (1978/1979, Centrinės televizijos užsakytas filmas), „Faktas“  (1980, 1981 m. filmas pelnė pagrindinį 14-ojo sąjunginio kino festivalio Vilniuje prizą; 34-ajame tarptautiniame Kanų kino festivalyje aktorė J. Solovej buvo apdovanota prizu už geriausią antraplanį moters vaidmenį; 1982  m. filmo režisieriui A. Grikevičiui ir dailininkui G. Kličiui už filmą paskirta Lietuvos respublikinė premija; 1983 m. filmas dalyvavo 12-ajame tarptautiniame Los Andželo kino festivalyje JAV), „Jo žmonos išpažintis“  (1983).

„Saulės pasakos“ – taip poetiškai pavadino Almantas savo filmą, kurį skyrė puikiam lietuviško vitražo menui. Diskusijoje apie tai, koks turi būti menotyrinis filmas, „Saulės pasakos“ suvaidino nemenką vaidmenį. Kalbėdamas apie meno kūrinį, autorius atsisako įprastos informacinės, šiuo atveju netinkančios greitakalbės, – deja – taip ilgai karaliavusios mūsų kinematografe. E. Mieželaičio eilėraščiai, lydintys kai kuriuos kadrus, padeda autoriui ręsti poetinius ir filosofinius apibendrinimus. Filme labai meistriškai sudėti akcentai – tai vienbalsiai pažymėjo ir kritika, ir žiūrovai. O „Saulės pasakų“ žiūrovų ratas buvo gana įspūdingas, pradedant nuo gimtosios respublikos ir baigiant reiklia tarptautinių festivalių Maskvoje ir Krokuvoje auditorija.

Meno tema nėra atsitiktinė Grikevičiaus kūryboje. Žmogus, kuriam svetimas klaninis kinematografo rėmų uždarumas, atsimename, galėjo be ypatingos sąžinės graužaties pabėgti iš paskaitos institute, kad dešimtą kartą sau atvertų nevystančią klasikinės Chaplino ar Carné juostos poeziją. Galėjo valandomis stoviniuoti šalia sostinės meno muziejų brangenybių ar, atradęs apleistą cerkvelę Maskvos priemiestyje, temperamentingai įtikinėti draugus to statinio formų muzikalumu, jį apšviečiančio saulėlydžio grožiu. Visi, kuriems teko bendrauti su Grikevičiumi, žino šį jo požiūrio betarpiškumą, derantį su savarankiškais svarstymais, kurių pavydėtų profesionalus menotyrininkas.

Šios jauno menininko savybės ypač išryškėjo trečiame jo filme „Trys taktai“. Antrasis, skirtas vaikų auklėjimui ir pavadintas „Tavo rankose“, buvo šiek tiek atsitiktinis Grikevičiaus kūrybiniame kelyje. Dėl pažeidžiamos dramaturgijos aštri autoriaus sumanyta diskusija filme liko neįgyvendinta. Bet Grikevičiui ir šis filmas nenuėjo veltui. Jį filmuodamas, jis mokėsi gyvo, nesurežisuoto reportažo, pirmą kartą pritaikė šiuolaikinį kinematografinio stebėjimo metodą, vėliau tapusį filmo „Trys taktai“ pagrindu.

Šio neilgo filmo dėmesio centre  – dirigentas J. Aleksa, repetuojantis J. Juzeliūno simfoniją „Žmogaus lyra“. Kinematografininkai, su savo sudėtinga filmavimo technika atėję į repeticijų salę, šįkart lieka nuošalėje, demonstruoja tiesiog retai pasitaikantį kuklumą, mąslumą... Įsibrovę į kūrybos užkulisius, jie fiksuoja muzikinio kūrinio gimimo procesą, siekia įspėti šio nuostabaus proceso mechaniką, tikrąją trijų taktų, kuriuos repetuoja orkestras, kainą. Kartu su emocinėmis „Saulės pasakomis“ šis filmas atrodo analitinio pobūdžio kūriniu. Galima ginčytis dėl paties principo, bet negalima nepamatyti režisūrinės disciplinos (kurios taip kartais trūksta jauniems režisieriams), barokinių grožybių, kurių buvo „Saulės pasakose“, atsisakymo vardan griežto savęs apribojimo.

„Trys taktai“  – tai brandos liudijimas. Beje, kalbant apie Grikevičių, žodis „branda“ jokiu būdu negali reikšti nusiraminimo. Apie tai byloja ir vėliausias Almanto kūrinys – plačiaekranė juosta, skirta jo mylimam Vilniui, atverianti mūsų sostinę nelauktu, savotišku aspektu, niekuo neprimenančiu įprastų turistinės propagandos filmų (S. Macaitis rašo apie filmą „Laikas eina per miestą“ – red past.).

Žmogus, atiduodantis mėgstamam darbui visą save, jis visąlaik ieškojimuose.“

S. Macaitis, Kelyje, Sovetskaja Litva, 1967- 01-27.

„Baigiasi karas, vienoje Kuršmarių pusėje  – dar vokiečiai, kitoje  – sovietai. Pamario žvejo Kasparo žmona Morta gimdydama miršta. Jaunas našlys, likęs su dvyniais, keliasi per įlanką pas brolį Andrių, gyvenantį su buvusia Kasparo mergina Agne. Pastaroji neslepia nepasitenkinimo, įduoda atvykėlį milicininkui Vaitkevičiui, kad atplukdęs vokiečių (iš tikrųjų – vieną nevykėlį Ferdinandą, įspėjusį Kasparą dėl būsimos karvių rekvizicijos). Ir tai  – ne dėl tėvo namo dalybų, o dėl teberusenančių jausmų. Tuo tarpu mažakalbis, atšiaurus Kasparas rūpinasi, kaip sugeba, vaikais ir neprisileidžia moterų. Štai tik Janė, labai primenanti Mortą, verstų jį atitirpti, bet jauna moteris ištekėjusi, per vyrą Vytautą susieta su protestuojančiais prieš sovietų valdžią, norinčiais emigruoti lietuviais (...) Kaip kiekvienas aukščiausios kinematografinės kultūros kūrinys, „Jausmai“ sunkiai pasiduoda perpasakojimui. Jį reikia žiūrėti ir žiūrėti, vis atrandant šį tą naujo dramaturgijos dviprasmybėse, įsijaučiant į filmo ritmų bangavimą, primenantį jūros įgeidžius, žavintis nesenstančia plastika, faktūriška atmosfera, reto susiklausymo aktorių ansambliu, iš kurio neįmanoma ką nors išskirti. Kūrinys  – apie neišnaikinamą ir žmogaus, kataklizmų apsuptyje randančio vietos paprastiems jausmams, ir apie visos lietuvių tautos gajumą. Anais laikais Lietuvoje nebuvo kito tokio filmo, kuriame simpatijos rasta ir vokiečiui, ir savo darbu nesižavinčiam milicininkui, ir inteligentiškiems emigrantams, dramatiškai svarstantiems gimtinės likimus. Matyt, pastaroji aplinkybė lėmė, kad Sovietų Sąjungai buvo atspausdintas minimalus kopijų tiražas, ir už Lietuvos ribų „Jausmus“ mažai kas matė.“

S. Macaitis. Filmų archyvas, www.lfc.lt.

A. Marcinkevičius, ...ir likti savim, Kinas, 1977, nr. 8; A. Grikevičius. Atvesti žmogų prie stebuklo slenksčio, Kinas, 1979, nr. 7; S. Macaitis, Almantas Grikevičius, Vilnius, 1981; R. Oginskaitė, Pelenai ant išdidžios krūtinės, Kinas, 2002, žiema, p. 6–7; L. Kaminskaitė-Jančorienė, A. Švedas, Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius, Vilnius: Vaga, 2013.