INFONDAS

1966–1992 m. dirbo Lietuvos kino studijoje. Nuo 1988 m. kuria dokumentinius filmus, yra jų režisierius, operatorius, scenaristas ir prodiuseris. 1991 m. įkūrė bendrovę „Algirdo Tarvydo studija“, 1998 m. – viešąją įstaigą „Dokumentika“.

2003–2006 m. Lietuvos nacionaliniame muziejuje A. Tarvydas surengė ir vedė dokumentinio kino vakarus „Lietuvos istorija ir kinas“, 2005–2006 m. sukūrė skaitmeninį šio muziejaus veiklos metraštį. 2008 m. Lietuvos kinematografininkų sąjungoje surengė dokumentinio kino vakarų ciklą „Pasaulio ir Lietuvos dokumentika“.2009–2016 m. sukūrė Lietuvos elektrinės 9ojo bloko statybos metraštį. 2000–2016 m. filmavo ir sukaupė archyvą apie Lietuvos įvykius, kultūros, mokslo žmones.

1967 m. su kitais įkūrė ir iki 1970 m. vadovavo Vilniaus foto klubui. Nuo 1970 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Dalis fotografijų ir filmų saugoma Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Surengė apie dvi dešimtis fotografijos parodų. Tarp poros dešimčių fotografijos ciklų – ir ciklai, skirti kultūros žmonėms: „Akimirkos su Robertu Verba“, „Akimirkos su Sauliumi Macaičiu“, „Akimirkos su Henriku Šablevičiumi“, „Akimirkos su Leonu Tautrimu“, „Akimirkos su Marijonu Giedriu“ (2001–2013), „Tapytoja Gražina Vitartaitė“ (2006–2013), „Tapytojas Aloyzas Stasiulevičius“ (2009–2010), „Skulptorė Dalia Matulaitė“ (2010–2011), „Filmuojant filmą „Dangaus sodai“ (2012–2013).2013 m. išleido fotografijų albumą „Lietuviško kino veidai“ („Dokumentika“).

Dirbo operatoriaus asistentu filmuojant juostas: „Šimtamečių godos“ (1969, rež. R. Verba), „Ieva Simonaitytė“ (1970, rež. R. Verba), nufilmavo mokomąjį filmą „Salomėja Nėris“ (1971, rež. V. Imbrasas).

Nufilmavo dokumentinius ir mokslo populiarinimo filmus: „Pamario dienos“ (1972,rež. V. Imbrasas), „Lazdynai, Architektų gatvė“ (1974, rež. V. Imbrasas), „Disputas“(1975, rež. V. Imbrasas), „Tarnaitė ar karalienė?“ (1976, rež. L. Lazėnas), „Gyvenimo verpetuose“ (1977, rež. L. Lazėnas), „Pasitikėjimas“ (1977, rež. R. Gruodis), „Galėčiau būti Apolonu“ (1978, rež. G. Skvarnavičius), „Kasnakt sapnuoju“ (1979,rež. B. Pajėdienė), „Atsiplėšti nuo žemės“(1980, rež. B. Pajėdienė), „Festivalis visada šventė“ (1981, rež. B. Pajėdienė), „Dienos suvestinė“ (1981, rež. B. Pajėdienė), „Laikas į atomus neskyla“ (1984, rež. G. Skvarnavičius), „Kur tas kelelis pilkas...“ (1985,rež. P. Pukys), „Achilo kulnas“ (kartu su V. Starošu, A. Blyža, A. Jančoru, 1986, rež. V. Starošas), „Žemės muzika, vėjo spalva“(1988, rež. V. Imbrasas).

Režisavo, nufilmavo dokumentinius filmus Lietuvos kino studijoje: „Gyventi“ (1988), „Kieno mūsų žemė“ (1988), „Knygos ir spalvos“ (1989), „Mūsų metai“ (1989), „Rekrūtai“ (1990), „Baltojo Vilniaus legenda“(1990), „Kiti keliauja žvaigždynais“ (1992).

Režisavo, nufilmavo, prodiusavo filmus savo įkurtose studijose: „Marija Gimbutienė“ (1993), „Pirmyn į Europą“ (1993), „Europos parkas. Žmogaus ženklai“ (1993), „Žmonės ir žemė“ (1993), „Monika Bičiūnienė“ (1995), „Gariūnų vyrai“ (1995), „Nėra pasaulyje mieliau kaip Lietuvoj“ (1995), „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“(1997), „Jurgis Dovydaitis. Palikimas“(1998), „Savo praeities beieškant“ (2000),„Elektrėnai“ (2000), „Žolės prakalbėjimas“(2001), „Laimonas Noreika“ (2002), „Norbertas Vėlius. Čia ir ten“ (2003), „Mūsų žemė“ (2004), „Visos mintys iš vienos galvos“(2005), „Prikelti laiką“ (2006), „Nidos ekspresija“ (2008), „Kūrybos erdvė“ (2009), „Akademikas Vladimiras Toporovas. Lietuviai laike ir erdvėje“ (2010), „Gediminas Ilgūnas. Nesugalvotas gyvenimas“ (2011),„Man tapyba – visas gyvenimas“ (2011),„Kūrybos mįslė“ (2012), „Vidinės laisvės link“ (2013), „Dangaus sodai“ (2014), „Zigmas Zinkevičius. Pamilęs lietuvių kalbą“(2015), „Skirmantas Valiulis. Laiko labirintuose“ (2016), „Gyvenimas tarp žiedų“(2016).

Algirdas Tarvydas yra produktyvus ir universalus Lietuvos kino dokumentininkas, pažinęs kino kūrybą iš įvairių perspektyvų. Karjerą jis pradėjo kaip operatoriaus asistentas, dirbdamas su tada dar jaunais dokumentikos meistrais Robertu Verba, Petru Abukevičium (kuris pirmasis  asistentui patikėjo kino kamerą), Vyteniu Imbrasu, Zacharijum Putilovu. Galima sakyti, kad, dalyvaudamas R. Verbos filmų „Čiutyta rūta“, „Šimtamečių godos“, Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ filmavimuose, A. Tarvydas tapo lietuvių poetinės dokumentikos formavimosi liudininku. Kadangi A. Tarvydo darbo įrankiai visada buvo ne tik kino kamera, bet ir fotoaparatas, šis dokumentininkas nuosekliai fotografavo Lietuvos kino istoriją, ir dabar be A. Tarvydo nuotraukų neapsieina nė vienas kino istorijos leidinys. Daug A. Tarvydo, kaip kino operatoriaus, triūso sudėta į kino kroniką – siužetų žurnalams „Tarybų Lietuva“ ir „Lietuvos kronika“ filmavimą. Taip pat A. Tarvydas buvo nuolatinis režisierių Bytautės Pajėdienės, Lino Lazėno, Gedimino Skvarnavičiaus, kitų filmų operatorius. A. Tarvydas ne kartą yra pasidžiaugęs, kad kino dokumentininko profesija suteikia galimybę „bendrauti su visu pasauliu – nuo statybininko iki akademiko“. Nors A. Tarvydas režisuodavo ir kino žurnalus, savarankiškai režisuoti dokumentinį filmą jis ryžosi tik 1988 m. – po dviejų dešimtmečių darbo su kino kamera, ir jo pirmasis filmas „Gyventi“ buvo skirtas pirmajai širdies persodinimo operacijai Lietuvoje įamžinti. Darbštus operatorius tapo produktyviu dokumentininku su be galo plačiais interesais: A. Tarvydas su kino kamera suspėdavo pasidžiaugti Kauno spaustuve „Spindulys“ (filme „Knygos ir spalvos“), Vilniaus kuro aparatūros gamykla (filme „Mūsų metai“), iškelti lietuvių kareivių sovietų armijoje problemą (filme „Rekrūtai“), patyrinėti sostinės naujųjų mikro rajonų architektūrą (filme „Baltojo Vilniaus legenda“) ir prekybą naudotais automobiliais iš Vakarų Europos (filme „Gariūnų vyrai“). Didžiausias A. Tarvydo rūpestis ir pomėgis –lietuvių kultūros, ypač kino, istorija. Pirmuosius lietuviško kino kūrėjus Steponą Uzdoną, Teofilę Vaičiūnienę, Vladą Fedotą-Sipavičių, Antaną Mickevičių, Stasį Narijauską, Stasį Vainalavičių jis spėjo įamžinti filme „Kiti keliauja žvaigždynais“; vėliau Lietuvos kino kronikos pradininko operatoriaus, buvusio tremtinio S. Vainalavičiaus portretą sukūrė filme „Savo praeities beieškant“; apie savo kino krikštatėvį P. Abukevičių papasakojo filme „Visos mintys iš vienos galvos“. A. Tarvydo, portretuojančio iškiliuosius Lietuvos žmones, herojais yra tapę istorikė Marija Gimbutienė, tautodailininkė Monika Bičiūnienė, kraštotyrininkas Jurgis Dovydaitis, etnografas Norbertas Vėlius, aktorius Vladimiras Toporovas, kalbininkas Zigmas Zinkevičius, poetai Bernardas Brazdžionis, Marcelijus Martinaitis, skulptorė Dalia Matulaitė, tapytojai Aloyzas Stasiulevičius, Gražina Vitartaitė, kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis. A. Tarvydas savo išrinktuosius Lietuvos kūrėjus filmuoja pakiliai, juos garbindamas ir jais gėrėdamasis, suteikdamas galimybę kuo plačiau pažinti jų darbus ir mintis. Dokumentininkas savo principus įvardija šitaip: „Nesilygiuoju į nieką. Mokiausi Lietuvos kino studijoje iš visų. Aš ieškojau savo kelio, savo minčių, savo nuotaikos, savo filmo. Neatsitiktinai pasirinkau kultūros žmonių amžinimą. Manau, kad tik kultūros, meno, mokslo žmonės, pasilikdami Lietuvos istorijoje, dokumentiniame kine, geriausiai atspindi, išreiškia mus. Mūsų kasdienybę, mūsų laiką. Aš nežaidžiu filmais. Stengiuosi maksimaliai į filmą įdėti viską, ką galvoju.“

R. Oginskaitė

17. Malašauskas, Filmuodamas ir į dangų įliptum, Kinas, 1982, nr. 10, p. 12–13; V. Jauniškis, Portreto žvilgsniai, Kinas, 2002, žiema, p. 15–17.