INFONDAS

Nufilmavo dokumentinius kino ir televizijos filmus: „Tarybų Lietuva“ (operatorius kartu su kitais, 1972, rež. R. Verba, Centrinės televizijos užsakytas filmas), „Maratonas balne“ (operatorius kartu su V. Starošu, 1973, rež. V. Starošas, R. Šilinis, 1974 m. filmas tarptautinių sportinių filmų festivalyje Taline apdovanotas diplomu už geriausią operatoriaus darbą), „Maestro jaunesnysis“  (1973, rež. R. Verba), „Mes vyrai, mama“  (operatorius kartu su Z. Putilovu, 1974, rež. Z. Putilovas), „Darbštuolis“ (1974, rež. L. Pangonytė, sąjunginiame Kijevo dokumentinių kino filmų festivalyje filmas apdovanotas diplomu už geriausią operatoriaus darbą), „Viršūnėje, kaip ir kelio pradžioje“ (1974, rež. N. Liubošicas), „Salud, camaradas, salud“ (1974, rež. A. Kriščiūnas), „Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją... M.K. Čiurlionis“ (1975, rež. R. Verba), „Savojo aš beieškant“ (1977, rež. R. Šilinis, 1978 m. filmas apdovanotas prizu ir diplomu už geriausią operatoriaus darbą 11-ajame sąjunginiame kino festivalyje Jerevane), „Noktiurnas išmetamajam vamzdžiui“ (1977, rež. R. Šilinis), „Mes iš medžio ir dainų“  (kartu su kitais, 1979), „Dovanėlė“ (1980, rež. E. Zubavičius), „Dienos, metai, visas gyvenimas“ (1982, rež. V. Bačiulis, LTV), „Diena po dienos“ (1983, rež. R. Gruodis), „Raštą audžia istorija“  (1983, rež. A.Tumas), „Ankoras  – SOS džiunglėse“ (1987, rež. V. Starošas), „Traukinys naktį nevažiuoja“ (1987, rež. V. Starošas).

Nufilmavo vaidybinius filmus: „Markizas ir piemenaitė“  (1978, rež. A. Dausa), „Sužeista tyla“ (1979, rež. A. Kundelis), „Arkliavagio duktė“  (1981, rež. A. Puipa), „Visi prieš vieną“  (1986, rež. A. Pozdniakovas), „Veld“ (1987, rež. N. Tuliachodžajev, „Uzbekfilm“), „Gyvenimas po klevu“ (1988, rež. K. Musnickas, filmas Sąjunginiame vaidybinių kino filmų festivalyje Dušanbėje apdovanotas prizu už geriausią operatoriaus darbą). Kartu su A. Žebriūnu režisavo ir nufilmavo dokumentinį filmą „Lietuvos prisikėlimas“ (2000, Lietuvos kino studija). Istorinio serialo pagal K. Almeno romaną „Šienapjūtė“ 1 ir 2 serijų „Marius“ (rež. J. Pakulis dalyvaujant M. Giedriui, Centrinės televizijos užsakytas filmas) operatorius, 3–6 serijų režisierius (kartu su J. Pakuliu) ir operatorius (1989–1992, Lietuvos kino studija, „Gosteleradio SSRS“, Rusija). Režisavo ir nufilmavo 4 serijų televizijos filmą „Aš nežinau, kas esu aš“ (1995, rež. A. Jančoras, LRT, „Studija 2000“, aktorius J. Budraitis tarptautiniame kino festivalyje Rygoje apdovanotas prizu už geriausią vyro vaidmenį).

Režisavo ir nufilmavo dokumentinius filmus „Aloyzo Jančoro videoantologijoje“: „Vilnius amžių tėkmėje“ (2000), „Kuršių Nerija“ (2000), „Viza gyvenimui“ (2001), „Liokajus Lietuvos“ (2002), „Bendraminčiai“ (2003), „Socdemai“ (2003), „Padovanok man širdį“ (2004), „Prisilietimai“ (2003), „Kelias į žvaigždes“ (dvi dalys, 2007–2008), „Ištraukos iš dienoraščio“ (2005), „Akligatvis“ (2009), „Mocarto obuoliai“ (2011), „Pranešimas apie draugą“ (2012), „Nėra laiko gerumui“ (2014).

,,Filmuodamas ir žymų, ir visai nežinomą asmenį turi jį pamilti ir atskleisti, o jis tavimi turi pasitikėti. Reikia normalaus kontakto. Stengiuosi nei labai šlovinti, nei provokuoti svetimas žmogui situacijas. Negaliu garsaus menininko pasodinti nuogo į vonią, o kito paprašyti, kad jis eitų ieškoti savo buvusios meilės. Esu stebėjimo dokumentikos šalininkas. Gerbiu ir stebiu. Filmuojamas žmogus jaučia, kur link tu lenki. O juk kiekvienas esam ir šventasis, ir nusidėjėlis, ir nusipelnęs, ir nusikaltęs.“ 

R. Oginskaitė, Kino kūrėjas A. Jančoras herojus stebi ir gerbia, www.lrytas.lt, 2014-01-11.

Aloyzas Jančoras, jo paties prisipažinimu, operatoriaus meno mokėsi ne tik kino institute Maskvoje, bet ir tiesiogiai dirbdamas su Lietuvos dokumentikos meistrais. Pirmieji A. Jančoro filmavimai  – su lietuvių poetinės dokumentikos pradininku Robertu Verba. Dar studijuodamas A. Jančoras dirbo operatorių grupėje, kurie filmavo dainų šventės epizodus R. Verbai, padariusiam iš gautos medžiagos du filmus  – įžymųjį nestandartinį trumpametražį „Šventėn“ ir oficiozinį privalomąjį pilnametražį „Susirinko visa Lietuva“. Darbas su R. Verba buvo ne tik pastabumo, metaforiško kadro ieškojimų patirtis, bet ir pirmieji susidūrimai su cenzūra. Tai tęsėsi ir kuriant filmą „Paskutinė vienkiemio vasara“: drauge su pripažintu meistru R. Verba jaunam operatoriui teko gudriai laviruoti, kad filme apie vienkiemių naikinimą ir kaimo žmonių perkėlimą į gyvenvietes būtų ne tik valdžios pageidaujami optimistiniai kadrai su dūdų orkestrais, bet atsispindėtų ir tiesa apie šį dramatišką procesą – kaip krūpčioja šeima, stebinti savo griaunamą trobą, kokie vieniši jaučiasi senukai, išplėšti iš įprastos aplinkos. A. Jančoras tapo nuolatiniu R. Verbos bendradarbiu, nufilmavo „Maestro jaunesnįjį“ – tai filmas apie kompozitorių Giedrių Kuprevičių, sumontuotas beveik vien iš stambių planų; nufilmavo ir juostas, susijusias su M. K. Čiurlionio atminimo įamžinimu – trumpametražį „Seserys“ apie archajiškai meilius genijaus seserų muzikologės Jadvygos ir muziejininkės Valerijos santykius, ir pilnametražį jubiliejinį „Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją... M. K. Čiurlionis“, kur operatoriui teko ieškoti atitikmenų herojaus paveikslų vaizdams. Pagrečiui A. Jančoras dirbo ir su publicistinės krypties režisieriais Viktoru Starošu bei Rimtautu Šiliniu. Sportinis filmas „Maratonas balne“, filmuotas drauge su V. Starošu, A. Jančorui tapo įspūdinga reportažinio kino pamoka. Reportažinio ir poetinio filmavimo patirtys A. Jančorui buvo reikalingos toliau dirbant su R. Šiliniu, kitais Lietuvos kino studijos režisieriais.

Nesvetimas A. Jančorui ir vaidybinis kinas, į kurį jis įžengė iš pradžių tik kaip operatorius, vėliau ir kaip režisierius. Lietuvos kino studijai netekus galimybės rūpintis lietuvišku kinu, jo kūrėjai išsiskirstė kas sau ir kiekvienas ieškojo galimybių dirbti savarankiškai, kūrė savo studijas. A. Jančoro variantas – 1997 m. įkurta filmų gamybos kompanija „Aloyzo Jančoro videoantologija“. Čia jis yra daręs filmus apie politikus, kuria žymių Lietuvos menininkų kino portretų galeriją. Dokumentininkas nepamiršo ir reportažinio, probleminio kino: filmas „Akligatvis“ (2009) sukurtas Afganistane, kur A. Jančoras stebėjo lietuvių karių atliekamą misiją, jų bandymus atkurti civilizuotą gyvenimą karo suluošintoje Goro provincijoje. Tai juosta apie Goro provincijos problemas ir misijos dalyvių pastangas jas išspręsti. A. Jančoro kurtų portretų herojai – aktorius, poezijos skaitovas Laimonas Noreika („Ištraukos iš dienoraščio“, 2005), dirigentas ir pedagogas Saulius Sondeckis („Mocarto obuoliai“, 2011), kino režisieriaus Arūno Žebriūno ir solistės Giedrės Kaukaitės šeima („Nėra laiko gerumui“, 2014). A. Jančoras mėgsta ne tik kalbinti savo herojus ir išklausyti jų atsivėrimus, bet ir stebėti juos veikiančius: L. Noreiką – deklamuojantį mokytojoms savo kieme, susitinkantį su klausytojais provincijos bibliotekoje, S. Sondeckį – kantriai repetuojantį su mokinukais. Filmas apie Žebriūnų šeimą tapo pasakojimu apie neišvengiamą talentingų, nuolat užimtų, kūrybai atsidavusių žmonių vienatvę.

R. Oginskaitė

S. Žalneravičiūtė, Kartą gyveno vaidila, Kinas, 2006, nr. 2, p. 80; R. Oginskaitė, Po premjeros. Šeimos laikas, www.lfc.lt, 2014-11-14.