INFONDAS

Kino režisūroje debiutavo 2002 m. sukūrusi dokumentinį filmą „Troleibusų miestas“. Parašė scenarijus ir režisavo filmus: „Mano vienišos draugės“ (1997, kursinis darbas, trumpametražis vaidybinis filmas, LMA Mokomoji kino ir televizijos studija), „Mama, tėtė, brolis, sesė“ (1999, diplominis darbas, trumpametražis vaidybinis filmas, LMA Mokomoji kino ir televizijos studija), „Troleibusų miestas“ (2002, dokumentinis filmas, „VG studija“, filmas apdovanotas prizu 3-iajame tarptautiniame audiovizualinių kūrinių festivalyje Baku), „Egzistencija“ (2004, trumpametražis vaidybinis, „VG studija“, filmas nominuotas geriausio trumpametražio Europos filmo „Les Lutins“ apdovanojimui Paryžiuje), „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (2005, dokumentinis filmas, „VG studija“, filmas apdovanotas garbės diplomu tarptautiniame kino festivalyje „Curtas Vila do Conde“, Portugalijoje, antruoju diplomu atvirame NVS ir Baltijos šalių festivalyje „Kinošok“ Anapoje, Rusijoje, režisierė apdovanota Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija už filme atskleistą kino poveikį žmonių gyvenimui), „Gyveno senelis ir bobutė“  (2007, dokumentinis-animacinis filmas, „VG studija“, 2007 m. filmas apdovanotas pagrindiniu prizu tarptautiniame kino festivalyje „Stupeni“, kategorijoje „Žmogaus teisės“, Kijeve, specialiu tarpvalstybinės televizijos ir radijo kompanijos „Mir“ prizu „Kino kalba – tarpusavio supratimo kalba“ tarptautiniame kino festivalyje „Listapad“ Minske, „Už autentišką santykį su tikrove“ apdovanotas Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija ir pripažintas geriausiu dokumentinių filmų kategorijoje, 2008 m. pelnė specialųjį prizą „Už novatorišką dokumentiką“ kino festivalyje „Eurofest“ Monrealyje, Kanada, antrąją premiją Baltijos šalių dokumentinių filmų konkurse Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje), „Balkonas“  (2008, trumpametražis vaidybinis filmas, „Monoklis“, 2010 m. tarptautiniame Kairo filmų vaikams festivalyje apdovanotas Sidabriniu Kairo prizu trumpametražių filmų kategorijoje, 2009 m. nacionaliniuose kino ir televizijos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ pripažintas geriausiu metų trumpametražiu filmu), „Specialistė“ (2012, dokumentinis, „Monoklis“, „Avantis Promo“, „Arte France“, „Alegria Production“, filmas dalyvavo 60-ajame Belgrado trumpametražių ir dokumentinių filmų festivalyje Serbijoje, tarptautiniame kino festivalyje „Freedom“ Latvijoje), „Pokalbiai rimtomis temomis“  (2012, dokumentinis, „Monoklis“, 2013 m. filmas pelnė pagrindinį apdovanojimą tarptautiniame žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „DocuDays“ Ukrainoje, specialų diplomą „Už artimą santykį vaikų problemoms“ tarptautiniame festivalyje „Listapad“ Minske, nominuotas geriausio metų dokumentinio filmo apdovanojimui nacionalinio kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“, oficialus Lietuvos atstovas „Oskaro“ apdovanojimams geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose „DocPoint“ Helsinkyje ir Taline, „Nordic Film Days“ Liubeke, „Women Make Waves“ Taipėjuje), „Kvėpavimas į marmurą“ (numatoma premjera 2018, ilgametražis vaidybinis filmas, „Just a moment“, Lietuva, „Mistrus Media“, Latvija, „Aning Film“, Kroatija).

„Grupinis portretas troleibusuose (bent jau mūsų troleibusuose) kondensuotai atspindi aktualią visuomenės situaciją, o platesne pras me – ir tos civilizacijos lygį. Toks optimizmo, deja, neįkvepiantis portretas ryškėja ir G. Beinoriūtės filme, bet autorė jo nekomentuoja ir neperša apibendrinimų. Pasirinkusi kasdienišką troleibusų siužetą – kontrolieriai ir „zuikiai“, – G. Beinoriūtė, regis tik fiksuoja skirtingus elgsenos ir reakcijų modelius ir jungia juos į žaismingą kaleidoskopą. Daro tai jauna debiutantė („Troleibusų miestas“ – pirmas savarankiškas, nestudentiškas G. Beinoriūtės darbas) pavydėtinai laisvai ir profesionaliai, jausdama montažo ritmą, išryškindama absurdišką situacijų komizmą. Tada filmas, pusę valandos rodantis iš esmės tą patį, nė kiek neprailgsta. Gali suvokti jį kaip puikiai papasakotą anekdotą, smagiai pasijuokti ir neišsinešti nieko daugiau. Tačiau tai filmas su dvigubu dugnu, kur tarp glaudžiai surikiuotų kadrų įsiterpia platus asociacijų laukas (...) „Troleibusų miestas“ (...)  – ir apie nerealizuotą mūsų teisę į padoresnį, iš tikrųjų apgintą gyvenimą (...).“

L. Vildžiūnas, Bėgantieji per perėjas. Kinas, 2002, žiema, p. 8.

„(...) režisierė yra išbandžiusi įvairias žanrų jungtis ir, atrodo, ketina tęsti ieškojimus, bet akivaizdu, kad turi subtilų grynosios dokumentikos pojūtį. „Vulkanovkoje“ viskas plaukia tarsi savaimine vaga, kaip dienos rūpesčiai, kelias iki cisternos ir atgal, karvių bandos parginimas, kaip totoriškos užstalės nusileidus saulei. Ir šis žemės pakraštys, nufilmuotas Audriaus Kemežio, kur skendi rūkai, o dangus susilieja su stepe, yra gražus ir liūdnas“.

L. Vildžiūnas, Miražas stepėje, Kinas, 2005, nr. 2.
„Filme „Gyveno senelis ir bobutė“ apčiuoptos ir lietuvių mentaliteto ypatybės. Jokių nuoskaudų, verkšlenimo – DAR gyvenam, tai svarbiausia. Ir per pastaruosius metus beišsibarstantis kuklumas: autorė neiškelia savo šeimos kaip kuo nors ypatingos. Likimas buvo bendras. Neprofesionalas gal nė neįžvelgs, kaip velnioniškai sunku buvo sukurti šį neva visai paprastą kūrinėlį. O pabandyk, vien pageltusių nuotraukų saujelę turėdamas, sukurti įdomų, patriotišką (bet ne trankiai), savą specifinę intonaciją turintį filmą.“

S. Macaitis, Šalies ekranuose skleidžiasi emocinga moterų kino įvairovė, Lietuvos rytas/ Mūzų malūnas, 2007-04-06.

„Ir tai ne vaikų autoportretai, o tėvų, tiesiog suaugusiųjų atspindys. Netgi kyla eretiška mintis, kad vaikai gimsta su laimės jausmu, o suaugusieji palaipsniui jį naikina. Tada tvarka, žmogus suauga.

Net ir šypsodamasis nuo šviesesniųjų filmo vaikų samprotavimų, suvoki daug kainavusią mažo žmogaus stiprybę asmeninių negandų akivaizdoje. „Pokalbiai rimtomis temomis“ padaryti ant žaizdų. Kitaip kūryboje nebūna – apie tai filme kalba ir mergaitė, kuri rašo eilėraščius Brailio raštu. Priežastis, vertusi kurti, turi būti „giliai pakasta“. Taip reikia.

Tos žaizdos skauda ir žiūrinčiajam. Prisipažinsiu, negaliu aptarti „Pokalbių rimtomis temomis“ epizodas po epizodo, žiūrėti iš šalies ir narstyti, „kaip tas padaryta“, nes tai būtų aptarimas vaikas po vaiko, dar vienas „kūrybinis“ ėjimas jų tikrų, negyjančių negandų maršrutu. Manyčiau, panašus negalėjimas atsitraukti, ramiai ir profesionaliai minkyti surinktą medžiagą kaustė ir režisierę. Ji yra tryliktas savo filmo vaikas. Kas, kad neišėjęs į kadrą. Juk yra ir neprabilęs berniukas, tik uoliai kadre galvojęs, mintyse taręsis pats su savimi, daug dramų ir komedijų „giliai pakasęs“.“

R. Oginskaitė, Po premjeros. Pasaulis iš vaikų perspektyvos. Aptarimas dviese, www.lfc.lt.

S. Macaitis, Ilga kelionė ūkų lankomis į saldaininio Bornholmo kino vakarones, Lietuvos rytas, 1998-06-16; Ž. Pipinytė, Apie kurmius, kontrolierius ir žmones, 7 meno dienos, 2002-02-01; L. Vildžiūnas, Bėgantieji per perėjas, Kinas, 2002, nr. 7; L. Kreivytė, Egzistencija abipus kameros, Kinas, 2004, nr. 2 (281); S. Macaitis, Alisa stebuklų šalyje, www.lfc.lt, 2005-04-13; L. Vildžiūnas, Miražas stepėje, Kinas, 2005, nr. 2 (285); S. Macaitis, Šalies ekranuose skleidžiasi emocinga moterų kino įvairovė, Lietuvos rytas/Mūzų malūnas, 2007-04-06; L. Vildžiūnas, Už Uralo, žemės galo, Kinas, 2007, nr. 2(294); R. Pilkauskaitė, Šurmuliuojanti kasdienybė, Šiaurės Atėnai, 2007-06-23; Ž. Pipinytė, Trisdešimtmečių nostalgija, 7 meno dienos, 2008-10-24; R. Paukštytė, Stiklo siena skiria laiką ir žmones, Lietuvos rytas/Mūzų malūnas, 2008-10-20; R. Paukštytė, Apie kino kasinėjimus ir kino žinutes, www. vz.lt, 2012-12-14; Po premjeros. Pasaulis iš vaikų perspektyvos, www.lfc.lt/lt, 2012-10-18.