Prisijungti
Ieškoti

Juozas Javaitis

BIOGRAFIJA

Teatro, kino ir televizijos režisierius, scenaristas, prodiuseris, pedagogas.

Gimė 1954-10-22 Šakių rajone, Emiliavos kaime.

1983 m. baigė Leningrado valstybinį teatro, muzikos ir kinematografijos institutą, teatro režisūrą.

1982–1985 m. J. Javaitis dirbo režisieriumi Šiaulių dramos teatre, režisavo spektaklius: S. Zlotnikovo „Vyras atėjo pas moterį“, G. Solovskio „Skiriama princesei“, A. Liobytės „Meškos trobelė“, Moliere’o „Don Žuanas“ ir kt.

 



FILMOGRAFIJA

Dokumentinio kino režisūroje debiutavo 1988 m. filmu „Nieko kito nemoku“ (ir scenarijaus autorius kartu su operatoriumi D. Bukliu, LTV).

1986–2002, 2006–2009 m. dirbo Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje laidų vedėju, scenaristu ir režisieriumi, kūrė televizijos laidas kultūros ir meno temomis, dokumentinius ir vaidybinius filmus, taip pat laidų ciklus „Teatras“, „Nereikalingi“, „Grįžulo ratai“, „Kultūros spąstai“, „Kūrybos metas“, „Laiko portretai“, „Lietuvos dvarai“, „Gyvenimo ratu“ ir kt. 2002 m. Baltijos televizijoje J. Javaitis sukūrė 14 laidų ciklą „Gyvenimo skonis“, 2004–2005 m. dirbo Baltijos televizijos vyriausiuoju režisieriumi.

Nuo 2002  m. J. Javaitis yra laisvas menininkas, bendradarbiauja su įvairiomis kompanijomis kaip kino ir televizijos režisierius, scenarijų autorius ar bendraautoris, režisuoja įvairius kultūros renginius. Nuo 2006 m. prodiusuoja televizijos laidas kultūros, meno, antropologinėmis temomis (ciklai „Laiko portretai“ (71 laida, 2006–2009), „Gyvenimo ratu“ (63 laidos, 2007–2009) bei dokumentinius filmus, kaip antai Lietuvos liaudies kultūros centre (dabar Lietuvos nacionalinis kultūros centras) sukurtos apybraižos „Lietuvių tradiciniai valgiai“ (2006), „Lietuvių tautinis kostiumas“ (2007), „Lietuvių kalendorinės šventės“, „Lietuvių tradicinės dainos“, „Lietuvių šokio tradicija“, „Lietuvių tradicinė instrumentinė muzika (2008), „Lietuvių liaudies menas“, „Lietuvio namai“ (2010), „Tradiciniai lietuvių amatai“ (2011), „Lietuvių tradicinės vestuvės“ (2012), „Lietuvių tikėjimai ir žinios apie sveikatą“ (2013) ir kt. 2012 m. J. Javaičio prodiusuotas filmas „Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą“ (rež. M. Žukauskas, G. Valevičiūtė) Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ pelnė geriausio metų trumpametražio dokumentinio filmo prizą. 1999 m. nacionaliniame televizijų publicistikos konkurse „Ad Rem“ J. Javaičio laidų ciklas „Kūrybos metas“ apdovanotas už geriausią režisūrą bei LR kultūros ministerijos premija už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis. 2009 m. režisierius apdovanotas Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko padėka už darbą Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje, 2014 m. – Lietuvos Respublikos kultūros ministro padėka už darbą Lietuvos dainų šventėje „Čia mano namai“. 2016 m. J. Javaitis tapo LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatu.

Sukūrė dokumentinius televizijos ir kino filmus: „Tebūnie“ (ir scenarijaus autorius kartu su operatoriumi D. Bukliu, 1989, LTV, filmas apdovanotas prizu už geriausią vizualinį sprendimą Sąjunginiame kino festivalyje Dušanbėje, Tadžikijoje), „Jonas Jurašas. Nebaigti klavyrai“, 1990, LTV), „Česlavo Milošo sugrįžimas“ (ir scenarijaus autorius kartu su V. Paukštelyte, 1993, LTV), „Tu kas esi? Vilniaus barokas“ (1994, Lietuvos televizijos filmų studija), „Paršelio aukojimas Šiaurės Atėnuose“ (1995, LTV), „Vasara su Tomu Manu“ (ir scenarijaus autorius kartu su G. Lipeikaite-Rūkiene, 1997, LTV), „NATO: atviros durys?“ (scenarijaus autorė J. Paškevičiūtė, 1998, LTV), „Mirtis – gyvenimo durys (Motiejus Valančius)“ (ir scenarijaus autorius kartu su V. Paukštelyte, 2001, LTV), „Šalčios žemė“ (2003, „Kredo R“), „Būti kalboje“ (scenarijaus autorė E. J. Zabarskaitė, 2005, „Ketvirta versija“), „Vyrai turi dainuoti“ (scenarijaus autoriai S. Liausa, V. Miškinis, 2005, Lietuvos liaudies kultūros centras), „Lietuva. 24 valandos“ (2006, „Jungtiniai Baltijos projektai“), „Eduardo Andrė parkai Lietuvoje“ (scenarijaus autorė B. Žemaitytė, 2006, „TV Europa“, filmas apdovanotas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos konkurso „Pragiedruliai“ premija už geriausią 2006 m. apybraižą kultūros tema), „Lietuvio namai“ (scenarijaus autorės N. Marcinkevičienė, V. Šatkauskienė, Lietuvos liaudies kultūros centras, 2010), „Česlovo Milošo amžius“ ziureti (ir scenarijaus autorius kartu su P. Morkumi, 2011, „Unesessary Films“, režisierius ir scenaristas apdovanoti Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija už geriausią metų filmą, 2014  m. filmas transliuotas per Lenkijos televiziją TVP, dalyvavo 13-ajame festivalyje „Ogrody muzyczne“ Varšuvoje, programoje „Litwo, ojczyzno moje/Tėvyne Lietuva“, 42-ajame Lagovo festivalyje „Lubuske lato filmowe“ Lenkijoje, Lietuvių kino dienose Maskvoje, 2016 m. dalyvavo festivalio „Bay Area Book Festival“ filmų programoje „Auteur, Author: Film and Literature“ Kalifornijos universitete Berklyje, JAV), „Povilas Gaidys. 50 metų teatre“ (2013, Klaipėdos dramos teatras), „Lietuvių tikėjimai ir žinios apie sveikatą“ (scenarijaus autorė R. Balkutė, 2013, Lietuvos liaudies kultūros centras), „Australijos lietuviai: tolimi ir artimi“ (scenarijaus autorė Z. Kelmickaitė, 2014, LRT televizija, 2015  m. režisierius kartu Z. Kelmickaite apdovanotas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos konkurso „Pragiedruliai“ premija), „Maestro. Saulius Sondeckis“ (ir scenarijaus autorius kartu su Sauliumi Sondeckiu jaunesniuoju, 2015, „Studija PRO S“), „Čia mano namai“ (2015, Lietuvos liaudies kultūros centras), „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ (filmo režisierius kartu su Audroniu Liuga, 2015, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras), TV apybraižos „Kaligula pagal Eimuntą Nekrošių“ ir „Jobo knyga pagal Eimuntą Nekrošių“ (scenarijaus autorius A. Liuga, 2016, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras).

„Paradoksas, bet laidos, kuriose apie save kalba menininkai, pasišventėliai ar tiesiog bohema (kitaip tariant, padoriais save vadinusiems žmonėms visada buvę įtartini ir pavojingi viešojo gyvenimo personažai), sukuria kitokį pasaulį – visišką to, kurį teigia žiniasklaida, antipodą.

„Laiko portretų“ herojai kalba paprastus ir aiškius dalykus, gyvena prasmingai ir daug dirba, neapsimetinėja ir net neabejoja, kad egzistuoja amžinos vertybės. Trumpai tariant, „Laiko portretai“ įrodo, kad ir Lietuvoje, kažkur žiniasklaidos sukurtos kasdienybės periferijoje, egzistuoja kitas, visai normalus ir tinkamas gyventi pasaulis.

(...) Žinoma, galima papriekaištauti „Laiko portretų“ kūrėjams, kad jie vengia socialumo, tikslios laiko diagnozės, tačiau juk socialumas dažnai būna vienadienis. Kai dabar žiūri kadaise aštriais ir socialiai angažuotais vadintus dokumentinius lietuvių filmus, jie atrodo bespalviai ir beverčiai, palyginus su Roberto Verbos ar Henriko Šablevičiaus socialinių problemų „vengusiais“ filmais. (...)

Laidoje „Gyvenimas  – repeticija  – vaidinimas“ Juozas Javaitis provokuoja būsimus aktorius, Gintaro Varno auklėtinius, kartu sukūrusius spektaklį „Žvaigždžių kruša“, socialinę analizę pradėti nuo savęs. Panašiai kaip kadaise Krzysztofas Kieślowskis „Kalbančiose galvose“, jis užduoda jaunuoliams tuos pačius klausimus: kas jų tėvai, kaip pasirinko profesiją, kas yra jų vaidinami personažai ir pan., ir, turiu pasakyti, atsakymai sužadina nerimą. Būsimi menininkai  – vilniečiai, kauniečiai, šiauliečiai, dažniausiai menininkų ir kultūrininkų vaikai, jų gyvenama erdvė ir patirtis atrodo gana siaura, o lietuvių kalba – siaubinga. Jie nesugeba atsiverti net sau. Ir, regis, net patys sau yra nelabai įdomūs. Kaip neprisiminsi šlovingos britų aktorių mokyklos, kur klesti iš įvairiausių socialinių sluoksnių kilę talentai.

(...) Dar vienas būdingas „Laiko portretų“ bruožas – kūrėjai neskuba. Jie leidžia pajusti buvimo kartu su personažais, neskubaus pokalbio tėkmę, pauzes, net tuštumas. Ir tai yra nuostabu  – neskubėti, įsiklausyti į žmogų, suvokti jo kalbėjimo ir kartu mintijimo būdą, įsižiūrėti į jį. „Laiko portretai“ leidžia pajusti pauzių grožį šiame pragmatiškame ir skubančiame pasaulyje.

(...) „Laiko portretų“ herojai ir yra tikrasis elitas. Dailininkai, rašytojai, kompozitoriai, režisieriai. Javaitis – teatro žmogus, tad jų, gal, net ir daugiausia. Javaitis portretuoja ir populiariosios žiniasklaidos mėgstamus veidus – režisierius Eimuntą Nekrošių, Gintarą Varną, Cezarį Graužinį, Dalią Ibelhauptaitę, aktores Nelę Savičenko, Rasą Samuolytę, Aldoną Bendoriūtę, bet kiekvienąkart išvengia ir paradinio portreto pagundų, ir rutinos. Javaitis leidžia savo herojams atsiskleisti kartais net visai be žodžių. Tie monologai atskleidžia ir žmogų, ir teatro situaciją, ir gyvame teatre nuolat vykstančią teatro misteriją.

(...) Javaitis mėgsta provokuoti savo herojus, sužaisti su jais savotišką žaidimą arba tiesiog pabūti su jais kartu. Išsiaiškinti, kaip jie kuria ir kas jiems svarbu. Jis smalsus: vis nori sužinoti, už ko buvo ištekėjusi dizainerė Sandra Straukaitė („Vardas  – Sandra“), ką sapnuoja Remigijus Treigys ar koks yra seniausias Vilniaus medis („Medžiai – mano broliai“).

(...) svarbus „Laiko portretų“ kūrėjas yra operatorius Donatas Buklys. Nepriekaištingas Buklio stiliaus jausmas sukuria vieningos ciklo visumos pojūtį. Jis dažnai filmuoja „Laiko portretų“ herojų atvaizdus veidrodyje. Jų laiko atspindžius, jų vidinę erdvę, kuri dažnai asocijuojasi su tuo, kas yra anapus veidrodžio. Man regis, operatorius kartu su autoriais taip tarsi sufleruoja mums, naiviems ir ne visai naiviems „Laiko portretų“ žiūrovams: tai laiko, o ne tikrovės atspindys. Tikrovė yra paprastesnė, ji sugeba sustingti. Laikas niekad nestingsta. Jis lieka, tarsi atsakydamas į Javaičio Treigiui užduotą klausimą: „Kas yra už kadro?“

Živilė Pipinytė. Antipodų laiko idilės, Kinas, 2007, nr. 3, p. 62–65.

Projekto vykdytojas

Projekto partneris

Projekto partneris

Projekto partneris


2014-2022 © AVAKADEMIJA, VŠĮ