INFONDAS

Sukūrė scenarijus dokumentiniams filmams „Kryžiaus šešėlyje“ (kartu su V. Misevičiumi, 1961, rež. R. Gabalis), „Juodoji procesija“ (su A. Žebriūnu, 1963, rež. A. Žebriūnas), „Plaukti būtina“ (1963, rež. G. Chnkojan), „Prisiminimų vakaras“ (1965, rež. A. Dausa), „Grožio mokykla“ (su D. Juchnevičiūte, 1967, rež. L. Lazėnas). 1967 m. su R. Šiliniu ir A. Varanka parašė scenarijų filmui „Šauksmas“  ir režisavo su R. Šiliniu. V. Imbrasas režisavo dokumentinius, mokslo populiarinimo, mokomuosius filmus: „Vandens ir vėjo fuga“ (1968, 1972 m. filmas pelnė prizą ir diplomą 4-ajame tarptautiniame architektūros festivalyje Varnoje, Bulgarijoje), „Akimirkos“  (1969), „Plieno saloje“ (ir scenarijaus autorius kartu su L. Lazėnu, 1970), „Jaunųjų balsai“ (1971), „Salomėja Nėris“ (1971), „Pamario dienos“ (1972), „Abipus rampos“ (1973), „Lietuvių etnografinis – tai mes“ (1973), „Lazdynai, Architektų gatvė“ (ir scenarijaus autorius kartu su O. Aleksa, 1974 m. filmas apdovanotas diplomu Kelcų festivalyje), „Mylėkite gamtą“ (1975), „Variacijos 100-ojo vaidmens tema“ (ir scenarijaus autorius kartu su I. Kostkevičiūte, 1974), „Disputas“ (1975), „A. Gudaitis-Gudzevičius“ (1976), „Laimingasis  – tai aš“ (ir scenarijaus autorius kartu su P. Palilioniu, 1976), „Jums, turistai“ (režisierius kartu su R. Damuliu, 1977), „Lietuvos TSR flora ir fauna“ (ir scenarijus su R. Kazlausku, režisierius su R. Damuliu, 1978), „Jachtos valdymo technika“ (1980), „Geriau kaip mieste“ (1981, 1982  m. filmas apdovanotas antru prizu Sąjunginiame architektūros filmų festivalyje Maskvoje, 1983 m. – pirmu prizu architektūros filmų festivalyje Sofijoje, Bulgarijoje), „Vilniaus madona“  (1981), „Nekalbėk netiesos“ (1982), „7 pavasario dienos“ (režisierius kartu su Z. Putilovu, 1982, 1983 m. filmas apdovanotas Sąjunginiame žemės ūkio filmų festivalyje Almatoje), „Sutarimas kalnus varto“  (ir scenarijaus autorius kartu su R. Grigu, 1983), „Generolas Vladas Karvelis“ (1983), „Pusiaukelė“ (ir scenarijaus autorius kartu su A. Čaikovskiu, R. Damuliu, 1984), „Prestižas“ (ir scenarijaus autorius kartu su R. Grigu, 1985), „Ko išsigandote, milžinai?“ (1988), „Žemės muzika, vėjo spalva“ (1988), „Kaip draugas jūsų pažįstams (Donelaitis)“ (ir scenarijaus autorius, 1989), „Žūsim, kad gyventume“ (ir scenarijaus autorius, 1991).

„Savo filmų herojumi V. Imbrasas pasirenka kuriantį šiuolaikinį žmogų, ima konfliktą, situaciją, kurioje išryškėja veiksmas, kova, prieštaringumai, darbo ar buities problemos, menininko santykiai su gyvenimu, su kūrybine medžiaga, seno ir naujo palyginimai. Pirmasis tokios dramaturgijos akordas buvo „Vandens ir vėjo fuga“ – filmas, pasakojęs apie mirštančius vandens ir vėjo malūnus. Kone ištisai pagrįstas etnografine medžiaga ir vis dėlto bylojęs apie žmogų, laiką, darbą, apie nesiliaujančią gyvenimo tėkmę. Personifikuotos gamtos jėgos filme atstojo tiesioginį bendravimą su žmogumi, buvo pagrindinis autoriaus minties išraiškos būdas.“

V. Skirgaila (S. Valiulis), Kinas, 1973, nr. 4, p. 10.

V. Skirgaila, Vytenis Imbrasas. Kūrybos bruožai, Kinas, 1973, nr. 4, p. 10; A. Jablonskienė, Kas rašys Lietuvos kino metraštį? Interviu su „Lietuvos kronikos“ vyriausiuoju redaktoriumi Vyteniu Imbrasu, Kinas, 1991, nr. 9, p. 2.