INFONDAS

Lietuvos kino studijoje pradėjo dirbti 1958 m. operatoriaus asistentu, vėliau operatoriumi ir režisieriumi. Nuo 1983 m. buvo Valstybinio televizijos ir radijo režisierius. Pirmasis savarankiškas operatoriaus darbas – filmo „Gyvieji didvyriai“ novelė „Lakštingala“ (1960, rež. B. Bratkauskas, FIPRESCI prizas Karlovi Varų kino festivalyje). Nufilmavo juostas „Svetimi“ (operatorius su R. Verba, 1961, rež. M. Giedrys), „Vienos dienos kronika“ (1963, rež. V. Žalakevičius), „Birželis, vasaros pradžia“ (operatorius su J. Abaronu, 1969, rež. R. Vabalas).

1964 m. parašė scenarijų dokumentiniam filmui „Aš – „Rambynas“, pats jį filmavo ir režisavo. 1966 m. kartu su aktoriumi G. Karka pastatė ilgametražį vaidybinį filmą „Naktys be nakvynės“. Savarankiškai režisavo novelių filmą „Surask mane“  (1967). Vieną po kito sukūrė du filmus apie jaunimą „Kai aš mažas buvau“  (ir scenarijaus bendraautoris, 1968), „Maža išpažintis“ (ir scenarijaus autorius, 1971).

Režisavo vaidybinius filmus: „Laimingas laimės neradęs“ (ir scenarijaus autorius, 1973), „Ilga kelionė prie jūros“ (1976), „Pasigailėk mūsų“ (1978), „Andrius“  (1980, filmas apdovanotas antrąja premija 14-ajame filmų vaikams festivalyje Vilniuje, specialiu žiuri prizu 12-ajame tarptautiniame vaikų ir jaunimo filmų festivalyje Aveline, Italija, 1982), „Vestuvės girioje“ (1984, LTV), „Traukinys į Bulzibarą“ (1986), „Geležinė princesė“ (1988).

Pasak L. Tapino, Jo filmams būdinga poetinė tikrovės interpretacija, subtili etinių, moralinių problemų analizė, pareigos ir atsakomybės jausmo išryškinimas, ypač pasakojant apie vaikus ir paauglius.

„A. Aramino herojus (nesvarbu, kad ankstesniame jį vadinome Tomu, o šiame Arūnu) per šiuos kelis metus gerokai ūgtelėjo. Išsaugojęs tą patį potraukį autoanalizei, tokį būdingą jaunystei, Arūnas vis dėlto labai skiriasi nuo abejingo viskam, kas jo neliečia, užsisklendusio (o gal– užsklęsto) Tomo. Įsileisdami į savo filmą ne tik herojaus šeimos dramą – tėvų skyrybas, – bet ir platesnį socialinės aplinkos foną, „Mažos išpažinties“ autoriai stebi vaikino reakciją į pačius įvairiausius mūsų gyvenimo reiškinius, montuodami iš jų gana charakteringą mūsų jauno amžininko portretą.“

Macaitis, Ekrano naujienos, 1972, vasaris, nr. 8.

„A. Araminą visuomet traukė lyrinis pradas. Jo dėmesio centre būna ne patys įvykiai, o vidinis herojų gyvenimas, viską savaip transformuojantis. Kinas šiam režisieriui dažnai būna poetinių įregėjimų realizavimo priemonė.“

Siliūnas, Poezija ir tiesa (žurnale „Iskusstvo kino“ spausdinti straipsnio fragmentai), Kinas, 1977, nr. 6, p. 19.

„Režisierius A. Araminas savo filmais „Kai aš mažas buvau“, „Maža išpažintis“, iš dalies net „Laimingas laimės neradęs“ įrodė sugebąs įsiskverbti į dvasinį herojų pasaulį, subtiliai atskleisti to pasaulio sudėtingumą, sukurti įtaigią psichologinę atmosferą. Kai kuriose filmo „Ilga kelionė prie jūros“ detalėse – kad ir obuolyje, kurį senutė dovanoja viduje sutrikusiam herojui – mes atpažįstame tą „araminišką“ braižą.

Pauraitė, Kelionė be įdomesnių pažinčių, Kinas, 1977, nr. 7, p. 10.

Dobilaitė, Dvasinių saitų paieškos, Kinas, 1981, nr. 7; L. Šaltenis, Nuoširdžiai ir patraukliai, Kinas, 1987, nr. 1, p. 4.; D. Dobilaitė, Pakeisti save?, Kinas, 1989, nr. 5.