INFONDAS

Parašė scenarijus dokumentiniams filmams „Sveiks, svieteli margs“ (1964, rež. A. Dausa), „Žirgai ir berniukai“ (1968, rež. V. Starošas), „Du kėliniai“ (kartu su V. Starošu ir R. Šiliniu, 1969, rež. V. Starošas).Sukūrė scenarijus ir režisavo dokumentinius filmus: „Vienuolis“ (1968), „Ąžuolus brandina žemė“ scenaristas kartu su Č. Kudaba, 1970), „Penki Petrai ir televizorius“ (1971), „Draugystės ekipažas“ (1972), „Tėvynės sūnūs“ (scenaristas kartu su V. Starošu, 1972), „Abipus kelio“ (1973), „Horizontai“ (1974),  Meistrai“ (1975), „Prie mėsos reik drąsos“ (1976), „Pamokos bepertraukų“ (1976), „Lietuviškas charakteris“ (1976), „Džokonda IV aukšte“ (1977), „Galėčiau būti Apolonu“ (1978), „Būkit sveiki, ufonautai“ (1979), „Ko ašaroja Medėja“ (1979, 1980 m. filmas apdovanotas antruoju prizu 13-ajame sąjunginiame festivalyje Dušanbėje), „Eilinis milijonierius“ (1980), „Kiek kainuoja svaras mandagumo, don Migeli de Servantesai?“ (1980), „Mano vardas Leonardas“ (1981), „Randevu su decibelu“ (1981), „Arklys mūsų gyvenime“ (1982), „Ryšiai TSRS jūrų laivyne“ (1983), „Svetimas laikas“ (1983), „Geležinės kaukės galas“ (1984), „Laikas į atomus neskyla“ (1984), „Prie pagrindinio kelio“ (1985), „Ufonautams sugrįžus“ (1986), „Kodėl katinui patrumpino uodegą?“ (1986), „Inžinieriai“ (1986), „Duobė“ (1987), „Vinis“ (1987), „Tarp lygių lygūs ir laisvi“ (1988), „Viešumas“ (1988), „Kur nueisim taip apsiavę“ (1989), „Prie Nemuno kitas aušta jau rytas“ (1989), „Kuo prikąsime liežuvį?“ (1990, filmas apdovanotas prizu Baltijos kino ir televizijos festivalyje Bornholme, Danija), „Mažieji turgeliai“ (1990), „Kaip rengti referendumą“ (1991, filmas apdovanotas prizu  trumpametražių filmų festivalyje Tamperėje, Suomija), „Keturkojai diskusijoje nedalyvavo“ (1991), „Pasilaidok pats“ (1992), „Už Lazdijų, ant rubežiaus“ (1992), „Ji užaugs didelė“ (1994), „Kapo duobėje“ (1995), „Abortai“ (1996), „Uždelsto veikimo bombos“ (1997), „Veliuona“ (1998), „Mirusiųjų miesto vizija“ (1999).

„Praėjusią savaitę LTSR meno darbuotojų rūmuose įvyko sąjunginių kino festivalių laureato, TSRS kinematografijos žymūno kino dokumentininko Gedimino Skvarnavičiaus kūrybos vakaras.

Vakarą vedęs kino kritikas Saulius Macaitis pirmiausia supažindino su G. Skvarnavičiaus kūrybinio kelio pradžia. Recenzijos, eilėraščiai, išspausdinti „Pergalėje“ 1957–1958 metais, apybraižos... Tačiau pradedantis literatas poetu netapo – pasuko į kinematografą. (...)

1976 metų filmą „Prie mėsos reik drąsos“ kritika pažymėjo kaip svarbų žingsnį ieškant individualaus kūrybinio braižo. Ėmė ryškėti G. Skvarnavičiaus meninis metodas – režisierius provokuoja piktą, sarkastišką juoką, nukreiptą prieš kai kurias mūsų gyvenimo negeroves. Vienas po kito pasirodė kino feljetonai „Galėčiau būti Apolonas“, „Būkit sveiki, ufonautai“, „Mano vardas – Leonardas“, „Ko ašaroja Medėja“. Pastarasis pelnė gausybę sąjunginių apdovanojimų. (...)

Režisieriui visada būdingas pilietiškas suinteresuoto žmogaus žvilgsnis į pasaulį, pastangos iškelti vieną ar kitą aktualią gyvenimo problemą.“

S. Patrikutė (S. Macaitis), Pilietiška pozicija, Savaitės ekranas, 1982-12-03.

Štai tokios aukščiau cituotos „kino kritinės“ mistifikacijos buvo ypač kritiko S. Macaičio sovietmečiu mėgstamos, palaikant nestandartinį, kritišką kiną kuriančius savo bičiulius iš „Dokumentikos“ oficialioje viešoje erdvėje. Iš jų ir tada šaipydavosi abi pusės (kuriantieji ir rašantieji), jas ir šiandien sunku skaityti be ironijos.

Pašaipūniškas moralas, intelektinė provokacija filmų pavadinimuose – nuolatiniai ryškiausių  G. Skvarnavičiaus filmų palydovai. G. Skvarnavičius juokavo apie melžėjas filme „Ko verkia Medėja?“, girtuoklius graikų dievams „prilygino“ filme „Galėčiau būti Apolonas“, susiraukusias pardavėjas kritikavo „Džokondoje IV aukšte“. „Kliuvo man už tas džokondas. Univermago (universalinės parduotuvės, – red. past.) direktorė skambino visais telefonais, sakė, kad jos krautuvė gavo visokių visa sąjunginių apdovanojimų. O atėjo kažkoks Skvarnavičius su kino kamera ir ieško besišypsančių džokondų“,– prisiminė dokumentininkas 8-ąjį dešimtmetį, kalbintas dienraščiui „Lietuvos rytas“ 2008-aisiais. Režisierius sakė, kad jam būdavo baisiai nuobodu žiūrėti kino studijoje sukurtus dokumentinius filmus, todėl ir pradėjo juokauti. „Taip ir prasijuokiau kino studijoje 35-erius metus. Atsirado gerbiamų kritikų, kurie sakė, kad reikia baigt su tais Skvarnavičiaus niekais. Bet mane išgelbėjo Saulius Macaitis. Jis pirmas viešai pavadino mano filmus kino feljetonais ir juos apgynė. Kaip ir mano mėgstamą principą naudoti dokumentikoje vaidybinius elementus“, – sakė režisierius.

„(...) Šis menininkas, kaip ir H. Šablevičius, nevengia humoristinių gaidų, tik jo humoras nėra atmieštas lyrizmu, jis kur kas piktesnis, jo ironija momentais pereina į sarkazmą, priartėja prie naujo mūsų studijai kino feljetono žanro (...)

Autorius jau suvokia, kad, pasirinkus humoristinę intonaciją, tikslingiau yra ne imituoti gyvenimo tikrovę, o kurti ją lyg iš naujo, atvirai, nesimaskuojant, ieškoti realybės ir sąlygiškumo santykio. Juk šiuose filmuose į dokumentinę medžiagą, pasitaiko, net įvedami aktoriai, provokuojantys veiksmą, o tai nebešokiruoja, nes principas apnuoginamas jau nuo pirmųjų kadrų. Be to, ir kino feljetono žanras nebūtinai reikalauja stilistinio grynumo, neprieštarauja koliažui“, – rašė S. Macaitis apžvalginiame straipsnyje „Rodo „Dokumentika“ knygoje „Lietuvių kino menas šiandien“ (sudarė B. Gintalas, A. Šimkus, Vilnius, 1981, p. 63).

Anuomet įkaušę Maskvos valdininkai G. Skvarnavičiui aiškino savo lojalumą jo kino satyroms: „Visam pasauliui mes sakome, kad esame savikritiški. Ką mes Vakarų  delegacijoms rodytume, jei ne tavo filmai?“

R. P.