Prisijungti
Ieškoti

Gytis Lukšas

BIOGRAFIJA

Gimė 1946-05-16 Kaune.


1971 m. baigė Valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje, kino ir televizijos režisūros specialybę.



FILMOGRAFIJA

Režisūrinis debiutas – novelė „Telefonas“ trijų novelių filme „Linksmos istorijos“ziureti, sukurtame 1973 m. Centrinės televizijos užsakymu.

Nuo 1991 m. – Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos tarybos narys, Lietuvos kino akademijos narys, Autorinio kino aljanso narys, Audiovizualinių kūrinių autoriųteisių agentūros AVAKA vicepirmininkas.1997 m. skaitė paskaitas Londono kino mokykloje (London Film School) ir Kino muziejuje (Museum of the Moving Image,MOMI). Nuo 2012 m. skaitė paskaitas Lietuvos edukologijos universiteto Filologijos fakultete, Vilniaus universitete, Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 2012–2013 m. buvo Europos režisierių federacijos (FERA) vykdomojo komiteto nariu. Nuo 2009 m.G. Lukšas yra tarptautinio kino festivalio „Baltijos banga“, skirto Baltijos šalių kino  panoramai, iniciatorius ir vadovas.

Parašė kino scenarijus filmams: „Medžiotojai ir žvėrys“ (1972), „Virto ąžuolai"ziureti (1975,pagal J. Baltušio „Parduotas vasaras“, kartu su V. Čepaičiu), „Likimo keliai“ (1977, pagal O. Henry noveles, kartu su V. Čepaičiu), „Opera laive“ (1978, kartu su V. Čepaičiu), „Žaltvykslės“ (1980, pagal H. Ch. Anderseno pasakas, kartu su R. Gudaičiu), „Anglų valsas“ziureti (1981, pagal J. Galsworthy pjesę „Džoja“), „Vakar ir visados“ziureti (1981, kartu su M. Martinaičiu), „Dieviškoji šviesa“ (2005), „Duburys“ziureti (2008, pagal to paties pavadinimo R. Granausko romaną), „Vyro gyvenimas rudenį“ (2013, pagal J. Ch. Grondahlio romaną „Spalio tylėjimas“), „Būti ar nebūti“(2015, kartu su R. Šaveliu). Valstybės kino metraščio leidinių „Lietuvos valstybė. Dabartis ir ateitis“ (2011), „Valstybė ir kultūra“(2013), „Lietuvos pirmininkavimas Europos Tarybai“ (2013), „Šiaurės Jeruzalė. Prieškario Vilniaus žydų kultūra“ (2014)autorius. Režisavo LRT radijo spektaklius „Naujasis Faustas“ (2000), „Paukščiai“(2002), „Vyrų melai“ (2003), „Nekviestoji viešnia“ (2004).

Lukšas, kaip skaitovas, LRT radijuje įrašė Just. Marcinkevičiaus „Carmina Minora“,H. D. Thoreau „Valdenas, arba Gyvenimas miške“ (2004), A. Augustino „Išpažinimų“ fragmentus (2005), M. Martinaičio „Naujausius eilėraščius“, ciklą „Atmintys“ (2012).2010 m. G. Lukšui paskirtas LATGA-Apdovanojimas „Aukso žvaigždė“.

2000 m. režisierius apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 2006 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2012 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2016 m. – Lietuvos kultūros ministerijos apdovanojimu aukso garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.2017 m. G. Lukšas apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Režisavo dokumentinius filmus: „Juozas Miltinis. Monologai“ (1988), „Tarnavimas“(2001), „Dieviškoji šviesa“ (2005).

Sukūrė ilgametražius vaidybinius filmus: „Žvangutis“ziureti (1974, Centrinės televizijos užsakytas filmas), „Virto ąžuolai“ (1976), „Mano vaikystės ruduo“ziureti (1977, Centrinės televizijos užsakytas filmas), „Žaltvykslės“(2 serijų televizijos filmas, 1980), „Anglų valsas“ziureti (1982), „Vasara baigiasi rudenį“ziureti (1981, 1983 m. filmas apdovanotas prizu už geriausią aktorių ansamblį Sąjunginiame festivalyje Leningrade), „Vakar ir visados“ziureti (1984, filmas buvo rodomas kaip mokymo priemonė Sorbonos, kai kuriuose JAV ir Kanados universitetuose studijuojant baltų kalbas ir tradicijas, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose JAV, Švedijoje), „Žolės šaknys“(2 serijų filmas, 1988, Centrinės televizijos užsakytas filmas), „Žalčio žvilgsnis“ (1990,filmas dalyvavo Naujojo kino festivalyje Pezare, Italija), „Žemės keleiviai“ (1992, filmas apdovanotas „Sidabrinės vynuogių kekės“ prizu tarptautiniame Vidurio Europos festivalyje „Lubuskie Lato Filmowe“, Lenkija),„Mėnulio Lietuva“ (1997, pagrindinio vaidmens atlikėja aktorė D. Michelevičiūtė1998 m. apdovanota prizu už geriausią moters vaidmenį tarptautiniame kino festivalyje „Eurasia“ Almatoje), „Duburys“ziureti (2009, „Studija 2“, pasaulinė filmo premjera įvyko tarptautiniame Monrealio kino festivalyje, programoje „Pasaulio filmai“, Kanadoje, juosta pelnė „Auksinės piramidės“ nominaciją tarptautiniame Kairo filmų festivalyje, Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimą už vizualinę kalbą, „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus už pagrindinį moters vaidmenį bei antraplanius moters ir vyro vaidmenis, Lietuvos kino operatorių asociacijos „Ąžuolo“ apdovanojimą V. Radzevičiui už geriausią operatoriaus darbą, 2010 m. pelnė geriausio Baltijos šalių filmo ir geriausio operatoriaus darbo apdovanojimus Talino „Black Nights“ filmų festivalyje, apdovanojimus už geriausią aktorės vaidmenį ir geriausią operatoriaus darbą Kijevo tarptautiniame filmų festivalyje; „Sidabrinės vynuogės“ apdovanojimą Vidurio ir Rytų Europos filmų festivalyje „Lubuskie Lato Filmowe“; filmas atstovavo Lietuvai 82-uosiuose Amerikos kino akademijos „Oskaruose“, buvo parodytas specialioje programoje Modernaus meno muziejuje (MoMa) Niujorke, 2 mėnesius rodytas Hirošimos filmotekoje Japonijoje, tarptautiniuose festivaliuose Tamil Nadu, Indija, Palm Springse ir Sietle, JAV, Geteborge, Švedija, „Cinema Mundi“, Čekija, Edinburge, Didžioji Britanija, Šanchajuje, Kinija, ir kituose; 2010 m. filmas buvo nominuotas Rusijos kino akademijos pagrindiniam apdovanojimui „Nika“.

„Žiūrime į ugnį ir vandenį, į duoną ir molį filme „Vakar ir visados“ (rež. G. Lukšas) – taip pat kaip į mūsų protėvių papuošalus, iškasamus iš dulkių. „Lietuvio archeologija“ vadina filmą vienas jo autorių poetas M. Martinaitis. Senieji liaudies papročiai, dainos, instrumentinė muzika, valstiečių darbai, amatai, drabužiai suausti čia į kuklių spalvų juostą. Ir šis ne pretenzingumas, atida netik sau, o tam, kas buvo prieš tave, yra pirmoji filmo dorybė. Kino kamera fiksuoja materialinės ir dvasinės kultūros lobius šiek tiek sumišusi, ji„dirba tyliai“, ir tai pasirodo taip nauja! Režisierius į priekį praleidžia tautosaką, ji kai kada tampa net diktatoriumi. Ypač gyvai ir raiškiai ji kalba šykščiuose „dokumentalizuotuose“ kadruose. Kiek dramatizmo ir originalumo tose sekundėse, kai basos merginos kojos žengia į žydinčią pievą, o įkandin jų, kirsdamas žolę, švysteli dalgis... Tokia vaizdinė metafora ne prastesnė už čia pat deklamuojamą poeziją. Gaila, kad kinas nustoja amo, kai ta pati mergina puošiama į nuotakas tarsi koncerte suvaidintame epizode. Nuoetnografinių apeigų iki lietuvės raudų – vienas žingsnelis. Jis nežengiamas. Bet, matyt, autoriai sąmoningai tildo savo filmą. „Reikia tylos, kad vienas kitą išgirstume“ (M. Martinaitis). Todėl raitužėlių kardai susmeigti į žemę, į karą joja tik iš medžio drožtos skulptūrėlės, dalgiai suspindi ant vyrų pečių ir padžiaunami ant šakos. Šienpjovių marškiniai nemirksta nuo prakaito ir kraujo, kūrėjai tik nupučia dulkes nuo to, ką rodo."

J. Visockaitė, Belaukiant Don Kichoto, Kinas,1985, nr. 12, p. 15.

„Lukšo filmams būdingas retas bruožas – kino madų nepaisymas. Režisierius dažnai renkasi temas ir personažus, kurie atsidūrė ir pagrindinių kino krypčių, ir gyvenimo paraštėse. Lukšui įdomūs paprasti kaimo žmonės, jų ryšys su gamta, kurį režisieriaus filmuose visada perteikia dramaturgiškai tikslūs, bet kartu poetiški peizažai. Net kaimo girtuoklėlio likimas režisieriui neatrodo komiškas ar nereikšmingas. Nežinau, gal tai buvo sąmoningas žaidimas su cenzūra, bet būtent tokie nepretenduojantys į moralės aukštumas personažai Lukšo filmuose tapdavo išmintingais gyvenimo mokytojais. Jei ne kitiems personažams, tai tikrai žiūrovams. Užtenka prisiminti kad ir Algimanto Masiulio suvaidintą Teofilį iš filmo „Mano vaikystės ruduo“, ir bus aišku, kad tokių išraiškingų veikėjų šių dienų lietuvių kinas vis dar gali pavydėti. Kuo toliau, tuo labiau. Pagal Juozo Apučio prozą sukurtame filme Teofilis yra buvęs aktorius, matyt, ne itin prestižiškose kaimo matininko pareigose atsidūręs dėl savo pomėgio alkoholiui, bet pagrindiniam filmo veikėjui paaugliui Benui šis susitikimas bus labai svarbus.

Ir šiame, ir 1981 m. pasirodžiusiame filme „Vasara baigiasi rudenį“ (pagal Romualdą Granauską) Lukšas rodo Lietuvos kaimą, kurio atsiminimai dabar visai išbluko. Juos išstūmė pabrėžtinai ideologizuoti prisiminimai apie kolchozus ir priverstinę sovietizaciją. Lukšo filmuose kaimo tragedija išreiškiama ne skambiais žodžiais, o herojų likimais, jų pasmerktumu egzistuoti toli nuo plataus pasaulio, puoselėjant neišsakytus jausmus, neįgyvendintus siekius. Filmas „Vasara baigiasi rudenį“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kameriška melodrama, meilės trikampiu, kurio personažai – jauna našlė (Vaiva Mainelytė) ir jos namuose laikinai apsigyvenę melioratoriai – tėvas ir sūnus (Algimantas Masiulis ir Valentinas Masalskis), pasmerkti likti nesuprasti, bet iš tikrųjų tai ir subtili žiauraus laiko, lietuviško charakterio studija. Todėl toks svarbus tampa režisieriaus darbas su aktoriais: Lukšo filmuose originaliai atsiskleisdavo net iki tol išgarsėję aktoriai, ne viename filme režisierius meistriškai suderino profesionalus ir aktorius mėgėjus, taip sukurdamas tik jam būdingą realybės pojūtį.

Sovietų sistemos kaimo primestas „modernizavimas“ buvo skausmingas. Jis naikino gyvenimo sanklodą, laužė likimus, skatino moralinę degradaciją, nutautėjimą. Šią temą be neryškiausiai Lukšas atskleidė filme „Duburys“ (2009) – Romualdo Granausko romano ekranizacijoje. Filmo herojus, pokario kaimo vaikas, tikisi mieste atrasti laimę ir meilę. Viskas baigiasi liūdnai. Tačiau režisierius nesmerkia savo personažų, kurie yra tiesiog žmonės. Tokia pozicija pakeri filme „Mėnulio Lietuva“ (pagal Sauliaus Šaltenio scenarijų). Jo herojė – mažo miestelio mokytoja Angelė (meistriškas Dalios Michelevičiūtės vaidmuo) – stoiškai priima visus santvarkų kaitos ir pokario išbandymus. Dažnai fantasmagoriškoje tikrovėje ji išsaugo užuojautą ir geriesiems, ir blogiesiems. Apie likimą ir atleidimą prabyla ir bene rafinuočiausios kino kalbos Lukšo filmas „Žalčio žvilgsnis“ (pagal Sauliaus Tomo Kondroto romaną). Man šis įmantrus filmas nublanksta prieš „Žemės keleivius“ (pagal Rimantą Šavelį, 1992) – kuklų, bet pilkos egzistencijos tragizmą (filmo herojus – prasigėręs buvęs mokytojas) atskleidusį filmą. „Žemės keleiviai“ buvo kurti prasidėjus kino sistemos žlugimui ir visuomenės bei ekonomikos transformacijai, todėl filmas – dar ir bene pirmasis tos transformacijos liudijimas lietuvių kine.

Lukšo vardas neatsiejamas nuo lietuvių literatūros: jis ekranizavo ne tik Apučio, Granausko, Kondroto, Šaltenio, bet ir Kazio Sajos („Žvangutis“,1974), Juozo Baltušio („Virto ąžuolai“,1976), Vidmantės Jasukaitytės („Žolės šaknys“,1988) kūrinius. Jam teko perkelti į ekraną Hanso Christiano Anderseno pasakas („Žaltvykslės“,1980), kurti filmą pagal anglų rašytojo Johno Galsworthy pjesę „Džoja“ („Anglų valsas“, 1982).(...) Lukšas niekad nebuvo tik kino režisierius. Jis – pastabus Lietuvos kultūros gyvenimo stebėtojas, jo permainų iniciatorius. Nuo Sąjūdžio pradžios Lukšas dalyvauja Lietuvos permainų procesuose, būdamas Kinematografijos sąjungos vadovu užsispyrusiai gina lietuvių nacionalinio kino teisę būti savimi.

Ž. Pipinytė, Ištikimas savo žvilgsniui, 7 meno dienos, 2016-05-13.

Mikonis-Railienė, L. Kaminskaitė-Jančorienė, Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai, režisieriai,2015; Asmenybės. 1990–2015 Lietuvos pasiekimai, 2 t., 2015; B. Grašytė, Gytis Lukšas. Sukurti naują, savo pasaulį, www.bernardinai.lt,2014-11-24; Kino režisierius Gytis Lukšas: „Reikėtų paremti kokią nors savarankiško mąstymo programą“, Literatūra ir menas, 2014-02-22, nr.3461; Atsakymai į Šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną, www.bernardinai.lt, 2013-01-03;D. Šepetytė, Kodėl mums reikia bėgti iš paskos, Respublika, 2014-08-18; A. Jablonskienė, Gytis Lukšas keistų premiją į filmą, Respublika, 2012-04-17; A. Vaitasiūtė, Gytis Lukšas: „Lietuva verta vadintis kino valstybe“, Respublika, 2012-06-25; G. Kajėnas, Gytis Lukšas: „Negalvokime, kad esame maži“, www.bernardinai.lt, 2011-09-26; R. Paukštytė, Bjaurastyje ieško grožio krislo, Lietuvos rytas, 2009-09-07; Ž. Pipinytė, Ištikimas savo žvilgsniui, 7 meno dienos, 2016-05-13.

 

 

 

Projekto vykdytojas

Projekto partneris

Projekto rėmėjas

Projekto rėmėjas


2014-2020 © AVAKA