INFONDAS

1960 m. debiutavo kino režisūroje filmo „Gyvieji didvyriai“ novele „Mums nebereikia“ pagal to paties pavadinimo J. Baltušio apsakymą (filmas Tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje apdovanotas pagrindiniu prizu).

1963 m. dirbo filmo „Vienos dienos kronika“  (rež. V. Žalakevičius) antruoju režisieriumi, suvaidino epizodinį Adomo vaidmenį filme „Suaugusių žmonių žaidimai“, novelėje „Pirmas žaidimas“ (1967, rež. I. Rudas-Gercovskis), dalyvavo režisuojant novelę „Antras žaidimas“ (rež. A. Kundelis). 1964–1968 m. parašė scenarijus ir režisavo dokumentinius filmus – apie dainų šventes („Dangus priklauso mums“, 1964, „Jubiliejus“, „50-50“), lietuvių audėjas („Lino daina“, 1965, scenarijus kartu su O. Poškaitiene), M. K. Čiurlionio meno mokyklą („Do-re-mi“ , 1966), Priekulės tarybinį ūkį („Žirgai ir vištos“, 1966), su onkologinėmis ligomis kovojančius medikus („Kas tu?, 1967), lietuvius alpinistus Pamyre („Kalnai, kalnai...“, 1968), dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“ („Lietuva“, 1969). 1975 m. M. Giedriui suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo, 1983 m. – LTSR liaudies artisto vardai.

Sukūrė vaidybinius filmus: „Svetimi“ (1961), „Vyrų vasara“  (1970), „Žaizdos žemės mūsų“ (1971), „Herkus Mantas“  (1972), „Perskeltas dangus“  (1974), „Dulkės saulėje“ (1977), „Nesėtų rugių žydėjimas“  (1978), „Amerikoniškoji tragedija“  (1981), „Sūnus palaidūnas“  (1984), „Parodų rūmai“ (su A. Šiuša, 1988).

„Herkus Mantas“ (...) paliečia tikrai svarbų istorijos momentą, dramatišką prūsų tautos žlugimo momentą, vokiškųjų riterių ugnimi ir kalaviju sėjamą kitą religiją, kitą kultūrą, kitus papročius. Ekrane iš tikrųjų turėjome išvysti lūžio momentą, kuris tautų ir kultūrų istorijose būna skaudžiausias, tragiškiausias, giliai paliečiantis žmogaus psichologiją. Tiesos ieškojimas tokiu laiku ir tokiomis aplinkybėmis – ilgas, skausmingas kelias.

Filme „Herkus Mantas“ ši plačiašakė problema atspindėta daugiau koncentruotu būdu – Herkaus Manto paveikslu. Į jį sueina visi problemų ir konfliktų galai: šeimos, tautos, religijos (platesne prasme: tikėjimo) drama sudaro filmo svorio centrą. Herkus Mantas iš tikrųjų pastatomas tragiškų prieštaravimų kryžkelėje: išauklėtas kryžiuočių, ugdytas krikščionybės dvasia, jis tampa pagonių prūsų vadu, jo žmona – vokietė, o sūnus Aleksandras likęs pas vokiečius įkaitu, jo auklėtojsas Hirchalsas – žmonos Kotrynos brolis, pakliūva į prūsų nelaisvę ir nubaudžiamas mirtimi, jo vedamas karas su vokiečiais po keletos sėkmingų metų pasuka didžiojo prūsų sukilimo keliu. Kas nepalūžtų po šia sunkia (...) gyvenimo, istorijos našta? Aktoriaus A. Šurnos sukurtasis Herkus Mantas ištveria iki galo, pereina ugnį ir vandenį, ir net kai lieka vienut vienas prieš atskriejančią kryžiuočių raiteliją, jis stovi su iškeltu kardu.

Veiksmo suglaudinimas apie centrinį personažą filmui suteikia psichologinio kameriškumo. (...) Filme einama daugiau asmenybės atskleidimo, istorijos vaizdavimo per žmonių likimus keliu. Filmas pasižymi taurumu, santūrumu, vengiama dviejų paplitusių istorinio filmo požymių: natūralistiško šiurkštumo ir bravūriškos, schematiškos intrigos (...)“

S. Valiulis. Tiesos drama, Vakarinės naujienos, 1973-02-14, p. 2.

„Žiūrovui įdomu žiūrėti tuos filmus, kuriuose yra nežinojimo, atradimo momentas, kai iki filmo pabaigos jam nėra aišku, kaip pasisuka viena kita situacija ar pasielgtų personažas. Bet išskirdamas didžiulę reikšmę siužeto plėtotei, nenoriu pamiršti herojaus charakterio psichologizavimo. Juk į vaizduojamus įvykius filme mes įsijaučiame tik tada, kai pažįstame herojus, suvokiame jų dvasines paskatas, jų elgesio motyvus.“ M. Giedrys interviu, Kinas, 1983, nr. 6.

„Noriu kurti filmus apie tai, ką gerai žinau ir tokią medžiagą atrandu lietuvių rašytojų knygose. Atidžiai seku lietuvių literatūrą, kai kada skaitau net rankraščius, nors žinau, kad nebūtinai viską ekranizuosiu. Tai padeda pajusti bendras idėjines nuostatas, konkretizuoti problematikos bruožus, susivokt, kas mums dabar aktualiausia.“ M. Giedrys interviu, Kinas, 1985, nr. 7.

„... M.Giedrio filmai, kur dramatiškose „ribos“ situacijose, kai herojus atsiduria ties mirties ir gyvybės slenksčiu, ekraną užplūsta lyrinis srautas, pakeldamas filmo „temperatūrą“ ir jo skambesį iki tragedijos lygio. Paskutiniame beviltiškame ir nelygiame mūšyje plačiakampe optika nufilmuoto Herkaus Manto judesiai staiga pereina į rapidą. Iškėlęs kalaviją ir peilį jis lyg kažkokiam kitam pasauly plaukte plaukia vienas prieš atlekiančių kryžiuočių būrį. Taip Manto žuvimas virsta simboliu, bylojančiu apie prūsų tautą, kurią stipresnis priešas sunaikino, bet nenugalėjo.“

L. Tapinas, Prie gyvybingos versmės, Lietuvių kino menas šiandien, Vilnius: Mintis, 1981.

M. Malcienė, Marijonas Giedrys. Vilnius, 1977; M. Giedrys. Tiltai tarp praeities ir nūdienos, arba kelios mintys, filmą pabaigus, Kinas, 1978, nr. 2, p. 4–5; S. Valiulis, Kasdienės ir nekasdienės istorijos, Kinas, 1983, nr. 3, p. 16–18; M. Giedrys, Buvome romantikų karta, Kinas, 1983, nr. 6, p. 12–13; N. Jonušaitė, Ne griauti, o statyti (interviu su M. Giedriu), Kinas, 1985, nr. 7, p. 16.